Aldona BALSEVIČIENĖ. Tai nepraeina

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Nejučiom atėjo žiema. Tik jos buvimo dar nejaučiame. Gal ruduo pamiršo išeiti? Sausio pradžioje pasirodė pirmosios snaigės. Lengvos, purios, pasiekusios žemę, iš džiaugsmo pravirko ir ištirpo. Pasigendame žiemos sukaustytų pusnių, nuometais apsigaubusių medžių.

Senoliai sakydavo, kad viskas praeina, viskas užmirštama. Prisiminiau laikus, kai norėdama aplankyti Juodkrantę, turėjau gauti leidimą. Tada nekursavo autobusai, teko pasitenkinti malkomis pakrautu sunkvežimiu. Juo per pusantros valandos, važiuojant iš duobės į duobę, atlingavau į gyvenvietę. Nesapnavau, kad ji įeis į Neringos miesto sudėtį. Gerai, kad atmintis kaip draugė neleidžia pamiršti tų laikų.

Manėme, kad niekada nesulauksime laisvos Lietuvos. Sulaukėme! Praėjo ir tie nerimo kupini metai.

Naujame „Bičiulystės“ numeryje perskaičiau apie hegzametrą. Iškilo prisiminimai, aštuonmetės mokyklos programoje buvo pateikiamos K. Donelaičio „Metų“ ištraukos. Mokinius tai nelabai viliojo – neįprasti žodžiai, ilgos eilutės. Kaip patraukti vaikų dėmesį? Sugalvojau, kad reikia pasiūlyti patiems paeiliuoti. Pasirinkome įprastą mokyklos gyvenimą, klasę, smagius įvykius. Taip gimė eilės:

Jau koridoriuje nuskambėjo skambutis.
Durys trinkteli, ir Petras nosį kyšteli.
„Gelbėkit, brolyčiai, vėl eilių neišmokau...“

Nekokios tai buvo eilės, bet dėmesį patraukė. Į šią veiklą įsijungė ir berniukai.

Praėjo šitiek metų. Hegzametro prisiminimai išblėso, bet pažadinti vėl išleido daigus. Ir pati nusprendžiau paeiliuoti pagal Donelaitį. Kaip pavyko, spręskite jūs:

Greit prabėgo metai, ir marios žveją šaukia
Vėl traukti tinklus ir juoda derva teplioti.
Bet Jonis kubilo su juoda smala pasigedo
Ir vaitodams ten ir šen visur bėginėjo.
Supykęs lazdą pagavo, ja šveist pradėjo.
Pačią su mažvaikiais kone nudaužė smirdas.
Taip po tam jis nesvietiškai prisivoliojęs
Savo vienausį kuiną pasibalnojęs
Į Karaliaučių dervos pirkti nuvėžlino.
Ten žioplinėdams, visokių cūdų matydams,
Kuiną praradęs, viską nusipirkti pamiršo.
Pėsčias tik po trijų nedėlių namo parsibastė.

Teisingai mūsų tėvai sakydavo, kad viskas praeina. Tik ta senolių išmintis tinka ne visiems atvejams. Išvadas darome mes. Gyvenime lieka vaizdai, kurie įstrigo amžiams. Nepraeina meilė Tėvynei, meilė žmogui, šeimai.

Mus ir toliau užburia pasakiški gamtos turtai. Mus keri žalzganas mėnulis, besišypsanti saulė, jos nuostabus švytėjimas. Mes ir toliau žavimės Kuršmarių bangelėmis, Baltijos jūra. Džiaugiamės, kad girdime tylų bangų pliuškenimą, klausomės įkyrios vėjo muzikos, užsimerkiame nuo lietaus siunčiamų purslų. Grožimės jų gausa, sekame sklandymus ore, tupinėjimą žemėje. Tai nepraeina...

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juokrantė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt