Gražina KALVAITIENĖ. Alesiaus vakaras

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

 * * *

Danguje kabančios žvaigždės brėžė užburtą laiko ratą. Pro atvirą langą plieskė mėnulis. Senas rainas katinas, gulėjęs ant patiesto, dar Marytės siuvinėto kilimėlio, pasirąžė, išsitempė ir nutipeno prie durų. Kieme suamsėjo šuo, bet greitai pritilo. Alesiui nesimiegojo. Žmogus kaip amžinas keleivis nori išsaugoti savo atminties gyvybę, tad mintys skrido atgal į praėjusius metus. Ne, jis nebuvo senas, tik labai palūžęs. Vaikščiojo pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Liūdnas ir vienišas, nuleidęs galvą. Palietė ant stalo gulinčią seną nučiupinėtu viršeliu maldaknygę – skaitytą, suskaitytą. Atvertė, o joje įdėta siuvinėta nosinaitė, kurią Marytė padovanojo pirmąjį šokių vakarą. Prispaudė prie krūtinės. Glostė, vis glostė ir jos siuvinėtą jau nublukusią staltiesėlę. Rankos bejėgiškai nusviro, akyse pasirodė ašaros.

– Amžinatilsį. Nebėra Marytės. Trejetas metelių greit bus. Staiga išėjo... Penkiasdešimt aštunti ėjo... Mirtis į metrikus nežiūri... – mąstė Alesius.

Malda nesisekė, mintys lėkė atgal į nugyventus metus.

– Kiek visko su žmonėmis išdarinėja gyvenimas. Bet kuris žmogus vieną kartą gyvenime patiria meilę. Marytė buvo mano pirmoji ir vienintelė meilė, – svarstė jis.

Prisiminė jaunystę – tie vaizdiniai šildė ir gaivino. Vasaros vakarais mėgo vakarieniauti sode, valgydami sūrį su kvepiančiais kmynais. Mintys lyg bitės dūzgė, iš naujo primindamos gyvenimo medų ir aitrų vašką... Krykštaujantys vaikai... Vasaros vakarai, kvepiantys keptomis bulvėmis ir rasotais alyviniais obuoliais... Žydintys bijūnai patvoryje... Marytė, nešina putoto pieno kibirėliu... Švelnaus skruosto prisilietimas...

– Vaikai išsilakstė po visus pasviečius. Retai atvažiuoja, – šnabždėjo Alesiaus lūpos. – O, kad būtų šalia Marytė...

Sugrubusiomis nuo darbų rankomis siekė nosinaitės, nusišluostė akis ir priglaudė prie krūtinės. Ta nosinaitė jį šildė ir ramino.

Ir, kaip visada, kai žmogus jaučia nepakeliamą vienatvę, ateina liūdna ramybė. Pasižiūri – lauke tamsu. Ir žvaigždes, ir mėnulį užslinko tamsūs debesys. Išėjo į lauką. Lengva vakaro vėsa smelkėsi į nugarą, o žemė buvo drėgna. Alesius traukė kvepiantį orą visa krūtine. Skausmingos mintys vėso. Ir tos pačios sukosi ratu vis lėčiau ir lėčiau. Stovėjo jis naktyje ir galvojo. Namai pasidarė tušti. Vienatvė visam laikui įsikūrė jo širdyje. Nors sakoma, kad laikas – geriausias gydytojas, matyt, ir jis ne visiems padeda. Tik katinas, sėdintis ant palangės ir žiūrintis savo žaliomis akimis, kartais nuskaidrindavo nuotaiką. Susitraukęs į kuprą, nuleidęs rankas, jis žiūrėjo į tamsą. Bijojo jos – beviltiškos, begalinės. Nebuvo prasmės nei dirbti, nei gyventi. Pajuto, kaip lašas po lašo jo širdyje kaupiasi kažkas slegiančio ir sunkaus... Jau kelinta diena apimdavo jį didelis, plėšiantis krūtinę nerimas. Atėjo į trobos vidų ir sunkiai alsuodamas, delnuose gniauždamas Marytės siuvinėtą nosinaitę, prigulė ant sofos.

Viskas lėtai grimzdo į tylą ir tamsą.

Pamėlusios Alesiaus lūpos tyliai šnabždėjo: „Kad būtų šalia Marytė...“

Nakties tylą sudrumstė sielvartingas ir vaitojantis šuns kauksmas...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt