Gražina ČEKAVIČIENĖ. Tapk mūsų motina

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Tikra istorija

Pilkinų kaimo pavadinimas neretai buvo painiojamas su Pelkinų, nors jokios padoresnės pelkės net per kelis varstus arti nebuvo. Vietinė žemė neskub­riai augino duoną, tačiau sultingame molžemyje tarpte tarpo linai. Daug prakaito išliedavo pilkiniečiai, kol mėlynžiedis linelis atsidurdavo dukterų stak­lėse. Kam teko rauti tą augalėlį, žino kiek reikia jėgos norint jį atskirti nuo žemelės. Stipri lino gyvastis, gal ir už kanapės stip­resnė. Kaimo žmonės gerbė ir mylėjo liną: jis rėdė, gydė, maitino, ir stalą dengė, ir lovą klojo – visko ir neišvardinsi. Nuo lopšio iki grabo lydėjo mėlynžiedis kaimo žmogų. Pilkinų nuotakos neužsibūdavo pas tėvelį: garsėjo darbštumu, o jau audėjėlių garbė jas vainikavo per kelias parapijas.

Pilkiniečiai turėjo ežerą: nedidelį, bet gilų ir šaltą, tyvuliuojantį sukilėlių miške. Apie jį sklido įvairių pasakojimų, tik­rų bei išgalvotų, o prie dešinės ežero pusės vienoje iš laukymių rymantis ąžuolas sulaukdavo ypač daug dėmesio. Iš lūpų į lūpas tarp merginų sklandė mitas – jeigu parsineši gilę nuo sukilėlių ąžuolo, pasidėsi po pagalve, naktį susapnuosi tau skirtąjį, nes toje vietoje buvo palaidoti 1863 metų sukilimo vyrai. Jų atminimui motinos pasodino ąžuolėlį. Kaimo mergelės šventai tikėjo ąžuolo pranašyste ir vėlų rudenį, neva išėjusios pasirinkti gyduolių šaknų, slaptomis aplankydavo pranašą.

Prie kaimo krašto, kur keliukas suka į mišką, gyveno Vladislavo Vitkaus šeima. Vyresnėlės dukros nutekėjo, sūnaus Dievas nedavė, o troboje likusi jaunėlė Marijona laukė savojo jaunikio. Kratėsi užkurio, apie kurį vis užsimindavo tėvai. Dažną vakarą miegui aplenkus jos lovą, svajodavo apie būsimą jaunikį, kitokį, nepanašų į seserų vyrus. Atvyks, aišku, ratuotas, batuotas, ne klumpėtas, o svarbiausia – ne bet kaip pasirėdęs: su kostiumu, kaip matė bažnyčioje poną aptiekorių. Kostiumas turės būti juodas, dailus.

Vartydavosi mergina nuo šono ant šono, ausdavo svajonių voratinklį ir laukė. Kai miegas užmerkdavo blakstienas, svajos persikeldavo sapnan. Nepatikėjo savo godų net geriausiai draugei Kazytei – dar pasijuoks. Nepasipasakojo ir motinai – ši vis primindavo, kad laikas sukti lizdą, nes tos, kurios labai renkasi, lieka su nuvytusiom rūtom. Mergina nuo tokių motinos „pamokslų“ slėpdavosi ausdama. Vietiniai smailino žvilgsnius Marijonos pusėn: pogražė, didelė darbininkė, tik kraičio menkai turinti – audinių neskaičiavo, o šlamantys nusėdo vyresnių dukterų skryniose. Ir trobesiai seni, prašosi jaunų rankų. Marijona laukė to kito, savų neprisileido. Rudenį slapčiomis buvo nukeliavusi prie ąžuolo. Parsinešė gilę, pakišo po pagalve, bet sapnas buvo nei šioks, nei toks: ji bėgo, bėgo nuo kažko, jo veido nematė. Pabudusi nusidyvijo ir po keleto dienų pamiršo sapną.

Laukė. Ir sulaukė. Ne vėlų rudenį, pabaigus ūkio darbus, o per patį sėjos metą. Sužvengė žirgas, atvežęs piršlį su jaunikiu. Iš ratų išlipo Jis – Išsvajotasis. Žiūrėjo Marijona ir netikėjo: stovėjo prieš ją jaunikis, pasipuošęs gražiu juodu kostiumu, šauniai užraitytais ūsais. Sujudo tėvai, prasidėjo šurmulys. Mergina dengė stalą, o širdis taip mušė, lyg pirmą sykį sėdus į stakles. Piršlys tepė ir zalatino, kad net dulkės rūko. Vėliau, sėdėdama už stalo, raudo giriama, bet slapčiomis žvilgčiojo į Jo – Jeronimo veidą. Subrendęs, akys rudos, balsas švelnus. Tėvas, išgirdęs, iš kokio kaimo jaunikis, nustebo: ar arčiau nerado nuotakos? Šitiek kelio arklį varyti ir dar per sėją. Piršlys ir jaunikis vienbalsiai sušuko sužinoję čia esant gražią, darbščią bitelę, ėmę ir atvažiavę. Ir kraitis tenkino, rodėsi, jei tėvas leistų, griebtų Marytę ir išsivežtų.

Nustebintas tokios skubos tėvas iškėlė sąlygą: tegul duktė nuvyksta susipažinti su uošvija. Jis neturįs laiko, dabar diena metus maitina. O paskui ir vestuves atšoks. Šiaip jis tikėjosi užkurio: pati be sveikatos, o kaip troboje ir ūkyje be moteriškos rankos? Marytė esanti visa gaspadinė, o jau audėja, net pats kunigėlis kalėdodamas pagyręs jos išaustus abrūsus.

Jaunikis mykė, žvilgčiojo, ieškodamas piršlio pagalbos, tačiau šiam tylint, sutiko. Atsisveikino tarsi giminės, ilgai spaudė Jeronimas Marytei ranką, nepamiršo ir motinai žemai nusilenkti. Išvažiavo. Palydėję grįžo į trobą, moterys kraustė stalą, tėvas vis spėliojo, ko iš taip toli svečiai apsilankė. „Lėtas, malonus žmogus“, – atsiduso motina atsiversdama maldaknygę. „Kažko jie nepasakė“, – nerimo tėvas. Marytė tylėjo.

Laukdama naujo susitikimo su Jeronimu, nejautė žemės po kojomis. Skraidė lyg paukštelis čiulbuonėlis, o naktimis ateidavo į sapną jaunikis, pagriebęs į glėbį bučiuodavo, bučiuodavo, net pabusdavo išpilta prakaito ir imdavo kalbėti rožančių: tai velnias gundo tokius nuodėmingus sapnus siųsdamas. Ir vėl laukė. Sulaukė. Šįsyk Jeronimas atvažiavo paprastai apsirėdęs, bet rankoje laikydamas miško gėlių bukietą. Ir būsimos uošvės nepamiršo – ir jai įteikė ožkabarzdžių bei pakštelėjo į ranką. Nužvelgusi Marytė pamatė, kad jaunikis suprastėjęs, suvargęs, apšepęs, atrodo, kad jį kas pakeitęs būtų, bet priskyrė tai sunkiam darbui. „Kai turės žmoną, blizgės kaip velykaitis – priversiu išsiprausti, apkirpsiu, sušukuosiu, visos pavydės.“ Persimetė keliais žodžiais, kukliai perkando, Marytė kraitelėn įsimetė porą sūrių, ragaišio, neužilgo ir išvažiavo.

Kelionė džiugino Marytę, nes toliau bažnyčios, vaistinės ir vienintelės kelionės į Kauną, niekur nebuvo nosies iškišusi. Žvelgė į nematytus kaimus, laukuose triūsiančius žmones, pravažiavo gan švarų miestelioką su raudonų plytų bažnyčia, keletą smuklių. Mielai būtų sustojusi ir atsigėrusi kad ir vandens, bet Jeronimas nepasiūlė, o pati paprašyti nedrįso. Ir apskritai atrodė, kad čia ne tas Jeronimas: lyg norėjo jai pasakyti kažką svarbaus, bet pasiryžęs staiga vėl nutildavo, tarsi užsirakindavo vidų nematomu raktu. Tas jo abejojimas, neaiškios paslapties slėpimas, pradėjo gąsdinti Marytę. Gal ką nedoro sumislijęs? Bet tėvui prieš šventą paveikslą prisiekė, kad parveš namo sveiką ir čystą. Mergina užsimerkė, nudavė užsnūdusią ir ėmė tylutėliai melstis. Jeronimas jau norėjo prabilti, bet pamatęs miegančią atsiduso ir paragino arklį. Slinko laikas, keitėsi vietos, o ji vis meldėsi. „Atvažiavom“, – išgirdo Marytė ir atsimerkė. Atsargiai nulipo žemėn. Apsižvalgė. Tai, ką pamatė, nedžiugino akies ir vertė kitaip pažvelgti į Jeronimą. Iš visų pašalių žvelgė nepritek­lius: aplūžusios tvoros, išsišėrusiom plunksnom besikapstančios vištos, ant ištiestos virvės besiplaikstantys vaikiški drabužiai. Pasigedo tvarkos ir... ji net negalėjo pasakyti ko dar. Sukandusi dantis peržengė trobos slenkstį: viduje pasitiko suvargusi mergytė. Vyriausia. Dar du mažėliai bailiai žvelgė pasislėpę po suolu. Apsidairė. Prišnerkštos grindys, varvuliais po lietaus užbėgusios palangės, net į vidų prilašėję, aprūkęs, suo­džiais blizgantis viryk­lės kampas. Nuo lubų nukarę voratink­liai tarsi ubagiški pirštai dūrė jai į širdį ir užėmė kvapą.

Marytė įsitvėrė stalo, kad nenugriūtų. Griežtai pažvelgė į Jeronimą, reikalaudama jo išpažinties. „Aš našlys. Žmonos liga ištuštino kišenes, prisidariau skolų, paskui laidotuvės, pardaviau paskutinę karvę. Nebijau darbo, nesu girtuok­lis, bet... negaliu vaikams atstoti motinos. Nesaugu vienus palikti, bet nenoriu parvesti našlės su vaikais. O kostiumą piršlys paskolino...“ – sunkiai, tarsi vartydamas akmenis, stūmė Jeronimas. Marytė suprato, kodėl niekas iš aplinkinių nesigviešė tokio jaunikio. Jam reikėjo ne kraičio, o motinos vaikams. Užsitraukė skarelę ant akių, nesiklausė, norėjo kuo greičiau palikti tuos vargo namus, apsimelavusį vyrą, viską pamiršti lyg blogą sapną.

„Važiuojam“, – paragino. Tačiau... pirmutinė dukrytė, o paskui sesę pasekę mažėliai, pripuolė prie Marytės, apkabino jai kojas, bučiavo rankas ir verkdami prašė: „Tapk, būk mūsų motute. Neišvažiuok, nepalik našlaičių.“ Jų mažos rankutės kabinosi į ją tarsi skęstantys į vilties šiaudą: ploną, trapų, galimai net nutrūkstantį. Pajuto vaikišką neviltį matant sergančią, siaubą – pašarvotą motulę, kurčią jų prašymams ir ašaroms, amžinai iškeliavusią į smėlio kalnelį, gyvenimą be motinos meilės, glamonių, šypsenos. „Jeigu miršta tėvas, vaikai tampa pusiau našlaičiais, tačiau jeigu miršta motina – vaikai lieka našlaičiais“, – prisiminė Marytė močiutės pasakojimus. Vaikučių akys žvelgė į ją kaip į saulės spindulėlį, prasiskverbusį į jų nakties tamsą. Juto, kad Jeronimui sukilęs pyktis palengva atslūgsta. Slapčiausioje jos sielos kertelėje prabudo būsima motina. Sugrudusi pasilenkė prie našlaičių, apkabino, paglostė kaltūnais apėjusias galvas ir riktelėjo Jeronimui: „Kurk krosnį, kaisk katilą, maudysim vaikus, – ir tylomis pridūrė: – Pasiliksiu. Tapsiu motina jau dabar.“

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt