Aldona KRICKIENĖ. Svečiuose pas senelius

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Stasytė dar būtų miegojusi – ši judri septynerių metų panelė buvo didelė miegalė...

Ją pažadino saulės spindulys. Jis, radęs užuolaidoje mažą skylutę, atslinko iki lovos, perbėgo per ant kėdės sudėtus drabužius ir nuslydo durų link, lyg parodydamas kelią.

Nuleidusi kojas ant iš įvairiaspalvių atraižų senelės nerto kilimėlio, mergaitė pajuto grindų vėsą. Čiupo drabužius, greit apsirengė ir nubėgo į virtuvę. Čia nusiprausė, susišukavo. Tai darydama veidrodyje stebėjo senelę.

Ta, įkaitusi nuo krosnies, dėjo į lėkštę blynus, o jų kvapas kuteno nosį. Lėkštė jau pilna geltonų, išsipūtusių jos taip mėgstamų gardumynų. Žino, kad prie jų gaus ir braškių uogienės. O gal dar liko ir medaus nuo ano karto? To tąsaus, saldaus, tekančio nuo lūpų ir nuo pirštų... Malonumo apsilaižyti medumi kvepiančius pirštus neatsisakytų.

Nors už lango vėsus rudens rytas, virtuvėje šilta ir malonu. Mergaitė skubiai sėdasi už stalo ir klausia senelės, ar greit galės pusryčiauti.

– Tuoj, anūkėle, tuoj, ateis senelis ir gausit valgyti, – atsako senelė.

Už durų pasigirsta trepsėjimas, jos girgžteldamos atsidaro. Įeina senelis, kartu įleisdamas ir šalto oro gūsį. Nuo jo net vėsu pasidaro.

Didelės senelio plaštakos paraudusios nuo šalčio, o drabužiai aplipę pjuvenomis ir dulkėmis, net ūsai pabalę. Jis nusipurto drabužius prie krosnies, nusiplauna rankas ir sėdasi prie stalo.

– Tai ką, Stasyte, kirsim blynus? – nusišypso, paima blyną ir atsikanda. – Skanu, mmm, ar tau neatrodo, kad senelė kaskart vis skanesnius blynus kepa?

Ima šaukštą, kabina uogienės ir deda į burną, bet vienas lašelis pakimba ant ūsų. Blykstelėjus saulei jis sublizga lyg rausvas brangakmenis.

Stasytė, suspaudusi rankoj šaukštą, laukia savo eilės pasisemti uogienės. Medaus ant stalo nematyti, vadinasi, jo neliko. Gaila...

Prie stalo prisėda ir senelė. Valgyti ji nenori, kepdama prisiuostė, prisiragavo. Dabar nori tik ramiai pasėdėti. Meiliai nužvelgia šeimyną ir taria:

– Valgykit, brangučiai, kad lėkštė tuščia liktų, o paskui eikit dirbti. Aš apsitvarkysiu ir truputį pailsėsiu.

Senelis su anūke, prisikirtę blynų, kyla nuo stalo, rengiasi ir eina į lauką. Pašiūrėje vyras turi dirbtuvėlę, kurioje meistrauja iš medžio. Štai ant varstoto tupi pelėda. Ji jau baigta, tik akys dar negyvos, bet valandėlę padirbėjus praregės.

Mergaitės pareiga – surinkti drožles į pintinę ir nunešti prie krosnies. Prikimšusi pusę pintinės susiraičiusių drožlių, pasilenkia ir pauosto. Jai taip patinka sakų kvapas – jis ypatingas, primena vasarą, kai su seneliu grybavo miške. Ten taip pat kvepėjo sakais. Stasytė jų rado net ant medžio kamieno, jie tekėjo lyg medus, o palietus prilipo prie suskeldėjusios žievės.

Staiga senelis numetė darbinį švarką ant suolo ir skubiai išė­jo. Gal įrankių pritrūko, o gal ištroško? Prikimšusi pilną pintinę, Stasytė priėjo prie suolo, perbraukė ranka per švarką. Šiurkšti medžiaga buvo nublukusi, vietomis kabojo išsipešę siūlai, bet jis buvo šiltas ir prisigėręs kvapų: sakų, dūmų, šieno ir dar kažko nežinomo.

Mergaitė prisėdo ant suolo... Taip gera sėdėti ir grožėtis senelio darbais, jų čia pilna lentyna. Be pelėdos dar puikuojasi erelis išskleistais sparnais, galybė medinių šaukštų, sudėtų į išskobtą dubenį. Gal ir ji kada nors taip išmoks, kai užaugs.

Mintis nutraukia šaltis, kuris lyg žaltys vingiuoja, lenda po drabužiais, jau pasiekė pečius ir rankas. Laikas į trobą. Stasytė pakyla nuo suolo, čiumpa pintinę ir skuba namo.

Įėjusi virtuvėn pritupia prie šiltos krosnies, pasišildo rankas prie įkaitusių durelių. Visur tylu. Kažin, kur dingo seneliai? Jau darosi baisu, o gal kas atsitiko? Mama buvo sakiusi, kad jei kas atsitiktų, būtinai paskambintų. Stasytė ima ieškoti telefono. Žvilgtelėjusi pro langą ji pamato nutolstančius mėlynus greitosios pagalbos automobilio žiburėlius.

Aldona KRICKIENĖ
Alytus

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt