Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Kai motulė laukia
Drėgnom vagelėm nuskubėjo veidas,
Sudiržo rankos nuo sunkių darbų,
Tik apsimesti niekad sau neleidai,
Kad tau vienai ilgu ir neramu.
Pakvipo obuoliais marga prijuostė,
Pražydusi vaivorykštės spalvom.
O kaip norėčiau tau aš pasiguosti,
Parimusi po rankomis gerom.
Tik akys, žvelgiančios į tylą,
Nusekdamos laukimo upeliu.
O retkarčiais klaiki pagunda kyla
Pažvelgt į nuotraukas anūkų ir vaikų.
O mes vis skubam, vis neturim laiko
Sriubos prisiminimų paragaut.
Gal kada nors, po uždelsimo paiko,
Skaudžiai nagus galėsim nusikąst.
Todėl skubėkime į tėviškėlę,
Ten, kur gimti laukai javus augins.
Ten, kur giesmė linksmuolės volungėlės
Į motinėlės dainą įsipins.
Leisk priglusti
Leisk priglusti prie tavo sapnų,
Vieversėliu prie šilto arimo.
Patyliukais, girdi? – ateinu,
Be tavęs mano dienos užkimo.
Vis gręžiojuos lyg vėtra sparnu,
Tartum vaikščiočiau įtemptu lynu.
Nebijok, nesužeisiu sapnų,
Nes Dangus man sparnus priaugino.
Kai pašvaistėm žara nusiris
Ir išaikčios padangė raudonį,
Aš į sapną pro baltas duris
Tau įšvirkšiu pavasario skonio.
Laikas sakalu suka ratus,
Spalvomis nutapydamas būtį,
Atiduočiau ne vienus metus
Už trumpiausią silpnumo minutę.
Paklaidina šešėliai gatves,
Tu nubusk nelauktai – pavėlavęs,
Tik truputį paskolink savęs,
Jau naktis žvaigždėmis nualsavo.
Leisk priglusti prie tavo sapnų,
Kol nekūkčioja liūdesio aidas,
Su lijundros suknia ateinu,
Tylūs žodžiai pabyra po raidę...
Svetimi
Geriu vis, geriu vakarais
skambėjimą rudenio godžiai,
Paglostau medžius akimis,
lyg padedu paukščiui pakilti.
Nesvarbūs visai man
tavo vingio naktiniai kryžiažodžiai,
Lyg skvarbus drebulys
nuvingiuojantys miegančiais tiltais.
Nežinau, gal šią naktį
svarią pėdą įspausiu iš lėto,
Lyg palietus kažką,
kas išduoda, užgauna, įžeidžia...
Pasilieku už vakaro šito,
kad kažką nutylėčiau
Ir stebėčiau, kaip taikliai
baltas rūkas ant mūs nusileidžia.
Tavo pėdas klastoja ruduo
ir lapais raudonais apmėto,
Pilkas vingis migloj
išnyksta su rytmečio dūmu.
Mano rytas trokšta šviesos,
o švinta iš lėto, iš lėto...
Ir gomuriu teka gaivos
begalinis saldumas.
Aptrupėjęs motyvas nakties
plečia vyzdį į aušrą prinokusią,
Ši, aušros apžavėta,
apsipylusi spindesiu šoka.
Patikėk – apsisprendžiau
ties saulėta rudens ekvinokcija,
O dabar jau einu,
nes vėsu, apmaudu ir šaltoka.
