Danutė ŠERŽENTIENĖ. Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj?

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Atsakymą į šį klausimą 1944 metais sužinojo Dzūkija, o vėliau – ir visa Lietuva.

Pirčiupių vardu vadinosi du kaimai – Senieji Pirčiupiai ir Naujieji Pirčiupiai. Apsupti pušynų tie du Pirčiupiai gyvavo nuo neatmenamų laikų. Kaimas buvo senovinis, gatvinis. Trobelė prie trobelės, po kiekvienos langais gatvės pusėje – rūtų darželis, suolelis. Kieme – šulinys su svirtimi. Žaliaskarės girios padėjo dzūkams grybais, uogomis.

Netoli Pirčiupių driekėsi plentas Vilnius–Gardinas. Juo be perstojo ūžė karo mašinos, o padangę raižė duslūs lėktuvų garsai. Bet pavasaris yra pavasaris. Reikia žemelę suarti, apsėti. Piemenukai jau iš ankstaus ryto savo karves suvarydavo į bendrą kaimo ganyklą. Stipresni, augesni jau ir paskui žagrę krypuodavo, kaip kas galėdavo tėveliams padėdavo.

Dzūkijos miškuose slėpėsi sovietiniai partizanai desantininkai, kurie naktimis iššokdavo iš rusiškų karinių lėktuvų. Vieną naktį buvo apšaudytas sunkvežimis su vokiečių kareiviais. Du nušovė. To ir užteko, kad Pirčiupių kaime, kuris dėl šito įvykio buvo visai nekaltas, prasidėtų „svieto pabaiga“. Fronto linija jau prie Vilniaus, o čia – nušauti kareiviai. Vokiečių širdyse suliepsnojo tokia keršto ugnis, kad jie tiesiog sužvėrėjo. Savo kerštą jie išliejo ant arčiausiai plento buvusių Naujųjų Pirčiupių.

Teofilės Saulėnaitės-Bučienės šeima gyveno tos nelaimės paženklintame kaimelyje. Teofilės tėvelis buvo lenkas, o lenkus tame Lietuvos pakraštyje vokiečiai itin persekiojo, nes daug jų slapstėsi miškuose su partizanais. Teofilės tėvelis su 10-mečiu sūneliu irgi buvo išėjęs į mišką. Ten praleido apie 10 dienų. Manydamas, kad jau viskas aprimo, kad karas eina į pabaigą, grįžo namo, bet vokiečiai jį suėmė ir Eišiškėse sušaudė. Teofilės mama, bijodama, kad vėl gali pasirodyti vokiečių kareiviai, paliko namus ir kepalėliu duonos, vandens, drabužėlių ryšulėliu nešina su abiem vaikais išėjo pas už 7 kilometrų gyvenančius tėvus.

Išaušo birželio 3-ioji. Nuo plento į Pirčiupių kaimą pasuko vokiečių mašinos, pilnos kareivių. Iššokę iš sunkvežimių, jie pasklido po kiemus, pradėjo iš namų varyti žmones. Varė ir namuose buvusius, ir daržuose dirbusias moteris. Nežiūrėjo, ar jaunas, ar senas, ar motina su kūdikiu ant rankų, ar senutė su lazdele – įrėmę į nugaras šautuvus, visus stūmė pro duris. Varė į pievelę prie Saulėnų namo. Suvarytų buvo daugiau kaip šimtas. Prie karininko atsistojo vertėjas ir pradėjo skaityti: „Jūs visi būsit sudeginti gyvi už tai, kad kažkas šalia jūsų kaimo nušovė du vokiečių kareivius.“ Žmonės verkė, šaukė: „Mes nešovėme, mes nežinome, kas tai padarė.“ Motinos parklupo ant kelių, laikydamos rankose vaikus: „O, Dieve, gelbėk!“ Bet matė tik atsuktus šautuvus ir dantis iš pykčio sukandusių kareivių žvilgsnius.

Suvarytųjų būryje buvo ir Teofilės kaimynas Stasys Jalmokas, 20-metis jaunuolis, grįžęs atostogų iš Vokietijos, kur buvo išvežtas priverstiniams darbams. Per kelis ten praleistus metus buvo pramokęs vokiečių kalbos, kažką pasakė vokiškai. Kareivis ištempė jį iš būrio. Stasys rodė ranka į savo šeimą, bet buvo nustumtas – niekam daugiau neleido išeiti. Suvarytųjų būryje buvo Eišiškėse, mokesčių rinkimo kontoroje, dirbusi Marytė Uždavinytė, atvažiavusi praleisti sek­madienio su savo šeima. Ji irgi šiek tiek mokėjo vokiškai. Prašė, maldavo, kad paleistų jos šeimą. Paleido tik ją.

Išliko gyva ir Antosė Pečiukonienė, kuri buvo išėjusi į Senuosius Pirčiupius pas brolį. Išgyveno ir Teklė Kavaliauskaitė. Pro langą pamačiusi į kiemą įbėgančius vokiečių kareivius, ji išspruko pro kitas trobelės duris ir pasileido į mišką. Kulka ją pasivijo, sužeidė, bet Teklė spėjo pasiekti girią. O ten sutiko motiną, kuri, išgirdusi triukšmą kaime, skubėjo namo. Deja, nespėjo jos sulaikyti. Išgirdę triukšmą, šaudymą, piemenukai irgi sukluso, sulipo į medžius pažiūrėti, kas dedasi. Vieni išsigandę bėgo gilyn į mišką, bet buvo ir tokių, kurie pasileido pas į mirties aikštę suvarytas mamas. Laukus arę artojai, pamatę tokį neramumą, paliko žagres ir grįžo į kaimą, nes rūpėjo šeimos. Jie irgi buvo įstumti į mirtininkų būrį.

Vyrus uždarė į du kluonus, moteris – į tris pirkeles ir viską padegė. Tą nelaimingą birželio 3-iosios dieną virš Dzūkijos pakilo juodų dūmų kamuoliai. Niekas negalėjo nei pagalvoti, nei įsivaizduoti, koks pragariškas siaubas ir kančia užgulė Pirčiupius. Dar keletą dienų vokiečių kareiviai saugojo smilkstantį kaimą. Pagaliau jiems pasitraukus kitų kaimų žmonės atė­jo pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Giminės, kaimynai ant apanglėjusių kūnų ieškojo kokių nors atpažinimo žymių. Valkininkų klebonas paprašė, kad leistų nelaimėlius palaidoti. Leido, tik be bažnyčios varpų, be dzūkiškų raudų. Vienos sudegusios trobelės rūsyje buvo rasta besilaukianti moteris su dvimečiu vaikeliu ant rankų. Sudegusius lavonus kabino šakėmis ir dėjo į iš lentų sukaltas dėžes, turėjusias atstoti karstus. Ir be draudimo Dzūkijoje ilgai neskambėjo dainos, net paukščiai tarsi nutilo...

Po II pasaulinio karo kaimas atstatytas. 1960 m. pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir architekto Vytauto Gabriūno paminklas „Pirčiupių motina“. Memorialinėje sienelėje iškaltos 119 aukų pavardės. Paminklas pastatytas pagal Teofilės Saulėnaitės-Bučienės pusseserės Ievos Uždavinienės nuotrauką. Iki šių dienų vietoje, kur palaidoti pirčiupiečiai, vyksta gegužinės pamaldos, birželio 3-iąją žmonės uždega žvakeles.

Teofilės mama į Pirčiupius grįžo pasibaigus karui. Atstatė trobelę. Uogaudami, grybaudami prie jos statybos prisidėjo ir vaikai. Teofilė, vadinama Saulele, nuo 1958 metų gyvena Telšiuose – baigė lengvosios pramonės technikumą ir dirbo „Masčio“ fabrike. Ji – Telšių rajono neįgaliųjų draugijos narė nuo pat jos įkūrimo. Ilgai dainavo draugijos ansamblyje „Žemaitija“, dalyvauja darbščiųjų rankų būrelio veikloje, kuria eilėraščius, kurie dažnai skamba organizacijos narių susibūrimuose. Draugija planuoja aplankyti Pirčiupius, uždegti Saulelės artimiesiems žvakelę. Tikime, kad mūsų viltys išsipildys, o Saulelė šioje kelionėje bus mūsų gidė.

Žydi birželis – toks spalvingas, kvepiantis sodais, skambantis pakalnučių varpeliais, paukštelių trelėmis. 1940 metais sovietiniai okupantai jį „pakrikštijo“ Juoduoju birželiu. Jie lyg nuspėjo, kad šis mėnuo Lietuvos istorijos puslapiuose bus įrašytas kaip baisiausias ir kruviniausias. 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo lietuvių tautos genocidas – imti tremti šviesiausi Lietuvos žmonės. Ablingoje baisioji tragedija irgi įvyko šį mėnesį – birželio 23 dieną. Rainių miškelio kankiniai taip pat nukankinti birželį, bet jau sovietų budelių. Senieji telšiškiai žino, kaip kaukė, staugė tankai, kad tik nesigirdėtų gyvų verdamų, pjaustomų žmonių klyksmų. Ir kodėl, birželi, į Lietuvos istoriją įsirašei tokiomis juodomis, krauju apšlakstytomis raidėmis?

Pagal Teofilės Bučienės pasakojimą užrašė Danutė ŠERŽENTIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt