Vincė VASYLIŪTĖ. Detektyvė

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Likusi viena Medūnė įjungė radijo imtuvą. Per klasikos programą netrukus prasidės jos mėgstama laida. Norėjo išklausyti visą programą viena. Pasigarsino radiją – norėjo girdėti visus orkestro instrumentus. Labiausiai jaudino smuikas ir obojus. Būtent obojui skirtų kūrinių ji girdėdavo retai. Ir kai ištikdavo toks džiaugsmas, jos sieloje suplasnodavo daugybė mažučių angelėlių. Ne mažiau Medūnę džiugino ir instrumentų „karaliaus“ – smuiko – atliekama muzika. Ypač kai su dideliu simfoniniu orkestru buvo griežiami visų laikų populiariausi ir kūriniai. Po koncerto, išsivadavusi iš muzikos burtų, ji galvodavo: kokie imlūs muzikantų protai ir atmintis, kad jie geba sutalpinti savo galvose šitiek įvairiausių kūrinių interpretacijų.

Nejučiom bėgančios mintys sukapsėjo į visą valandą. Prieš atsisveikindama laidos vedėja pristatė paskutinį skambėsiantį kūrinį. Dideliam Medūnės džiaugsmui pasigirdo populiarios operos „Karmen“ instrumentinės variacijos obojui. Jos širdyje šoko džiaugsmas. Bent pusdienį, bent dienelę jos sieloje tapo šviesiau.

Negarsus spynos spragtelėjimas, durų girgždesys sugrąžino Medūnę į kasdienybės rutiną. Jos draugė Ignota, pas kurią svečiavosi, grįžo iš parduotuvės ir bibliotekos, kur lankėsi Medūnės prašymu. Pirmiausia iš didokos rankinės ėmė ir dėjo ant stalo knygas – išaugo nemaža krūvelė. Medūnė labai mėgo skaityti, tad jos negąsdino tai, kad knygos itin storos. Džiugino negirdėtų autorių pavardės. Dar įdomiau – per jų kūrybą gali susipažinti su įvairiomis šalimis. Medūnė turėjo įprotį naujai parneštas knygas surašyti į savąją kartoteką, tam skirtą storą sąsiuvinį. Perskaičiusi pažymėdavo, ar įdomi, ar vertinga.

Jai tvarkantis su knygomis, Ignė draugiškai pasišaipė – girdi, dabar bičiulė turėsianti vargelio, kol įveiks tokį „kalną“. Medūnė nieko neatsakė – dažnai ji ironiškai pašiepiama dėl šio savo pomėgio. Skaito visas pasaulis. Mokosi gyventi iš svetimų klaidų ir pasiekimų, ieško knygose paguodos. Vertinga knyga vadinama geriausiu žmogaus bičiuliu, mokytoju ar patarėju. Žinoma, yra ir neskaitančių, kurie akiplėšiškai drožia į akis: „O ką tau duoda tos knygos?“ Ne, Medūnė niekada, kol gyva, nemainys tikros knygos į jokias šiuolaikiškas „mandrybes“. Jai labai mielas verčiamų knygos lapų šnaresys...

Rytojaus dieną, po pietų, savo įprastu skaitymo laiku, Medūnė pagaliau paėmė į rankas naują knygą, šviečiančią skoningais, gražiai sumaketuotais kietais viršeliais, kvepiančią leidyk­los dažais. Mintyse sumetusi savąją maldelę „kad tik niekas nesutrukdytų šio malonumo“, kibo į pirmą skyrių, lyg žengtų į didžiulį gražų namą... Vaizduotė „projektavo“ tai, ką akys, skaitydamos raides, sudėliodavo mintyse. Skyriai keitė vienas kitą, gausėjo perskaitytų lapų.

Atvertusi kažin kelintą puslapį Medūnė užtiko loterijos bilietą. Pagalvojo: „Mat koks tvarkingas skaitytojas – nelanksto puslapių kampų.“ Susidomėjusi ėmė tyrinėti „laimę“ nešantį popieriuką. Nustebo užtikusi, kad bilietėlis visai šviežias, pažymėtas praėjusios savaitės lošimo data. Medūnė susimąstė – ką daryti? Žinoma, būtina patik­rinti, nes jis tikriausiai pamirštas tik nupirkus. Ji stengėsi nepaleisti savęs į plačias fantazijos lankas – na ir kas, kad radau, na ir kas, jeigu ką nors išloščiau? Tai būtų tiesiog nesąžininga ir negarbinga... Jis ne tavo! Kol kas ji niekam neprasitars apie radinį. Net savo Ignelei... Užslaptinusi savyje netikėtai ištikusį „detektyvą“, Medūnė tęsė vaizduotės kelionę per knygos herojų gyvenimus, tačiau nelabai beįstengė susikaupti. Mintys jau „dirbo“ kita kryptimi – ieškojo, kas galėtų rytoj pat patikrinti bilietą. Pagalvojusi apsistojo ties sūnėnu. Sutarė – rytoj iki pietų jis išpildys tetos pavedimą.

Kitą dieną sūnėnas paėmė bilietą ir greitai patikrinęs pranešė Medūnei puikią naujieną – bilietas, pasirodo, žada laimėjimą. Kasininkė patikrino bent du kartus, abu patvirtino – taip. Kokį ar kiek, sužinos paskambinusi nurodytu telefono numeriu. Apvertęs bilietuką pirštu pabaksnojo į telefono numerį. Medūnė skambinti neskubėjo. Didelių pinigų nesitikėjo, labiau kokio daiktinio prizo. Tačiau nenorėjo, kad ši naujiena pasklistų po giminę ar pažįstamus greičiau, negu tą laimėjimą turės pats jo savininkas. Jai rūpėjo surasti to bilieto šeimininką.

Sulaukusi patogaus momento, jau visai nurimusi, rinko ilgą telefono numerį, klausėsi besikartojančios muzikos ir mandagiai dar palaukti prašančio balso. Sulaukė. Gerokai pavargusi širdelė ėmė ritmingiau dunksėti, lyg jaunystėje polką su ragučiais šokant. Medūnė išgirdo laimėtų pinigų sumą, keletą kartų viršijančią jos numanomo daiktinio prizo vertę. Sodrus vyriškas balsas jai kelia kartus paaiškino, kaip atsiimti laimėjimą. Ji nuoširdžiai padėkojo.

Išjungusi telefoną atsipūtė, tačiau neilgam – prieš akis pats sunkiausias šios istorijos etapas. Sudėtingiausia, kad dabar reikės prašyti pagalbos bibliotekos darbuotojų. Kaip kitaip suras skaitytoją, kuris anksčiau buvo paėmęs šią knygą?

Bibliotekos darbuotoja geranoriškai sutiko padėti. Užsirašė reikiamus duomenis. Nežadėjo, kad greitai, bet pasistengs. Ir dar pridūrė prisegsianti skelbimėlį ant durų – gal pats savininkas atsilieps. Medūnė laiminga padėkojo už žadamą pagalbą. Ji labai troško kuo greičiau „susekti“ bilietėlio savininką. Kaip bus gera žinoti, kad padarė gerą darbą.

Kelios kitos dienos skendėjo įprastiniuose darbuose. Laukimo jaudulys šiek tiek apmalšo. Bet kai namų tyloje suskambėdavo telefonas, Medūnė prisimindavo, kad jai turi paskambinti „tas“ laimingo bilietėlio savininkas. Pamačiusi telefono ekranėlyje nežinomą numerį Medūnė iškart susivokė – jis. Paskambinęs senjoras net nepasisveikino, tik skubėjo sužinoti tikslų Medūnės adresą. Ir pridūrė netrukus su dukra atvažiuosiąs.

Prie durų juodu paskambino po geros valandos. Užėję į butą ir pasisveikinę, nedrąsiai prisėdo. Medūnė ėmėsi iniciatyvos: „Tai mat, tėvuk, pasirodo, abu skaitome panašias knygas. Suprantama, mūsų metai jau tokie, kai norisi rimtesnių skaitinių.“ Buvo matyti, kad jis nekantrauja išgirsti ką nors konkretesnio apie savo laimėjimą. Medūnei norėjosi „patampyti gumą“ – smulkiai apsakyti radimo istoriją. Tačiau padorumas nebeleido ilgiau versti jaudintis pagyvenusio žmogaus. Senolis neištvėręs paklausė, gal ji žinanti, kokią sumą laimėjęs? Klausimas jos nenustebino. Medūnė buvo galvojusi, kad jį išgirs pirmučiausia. Vaizduodama abejingą ji supynė neaiškią mintį, atseit jie ten aiškiai nepasako, tik sveikina ir sveikina su laimėjimu. Daugiau ir smulkiau paaiškins, kai patys pasiskambins.

Medūnė paprašė svečių papasakoti, kaip ir kur pirko tą lemtingąjį bilietą. Istorija gan paprasta: dukra, pakeitusi tėvuko perskaitytas knygas bib­liotekoje, užsuko į parduotuvę, nupirko ir lauktuvių – tėtis mėgėjas žiopsoti į lošiančius TV ekrane. Kad nesusiglamžytų, loterijos bilietą įdėjo į knygą. Parvažiavusi parodė, kurioj knygoj, o tėvukas atsakė: „Gerai, kai reikės pasiimsiu“. Kitą dieną, skaitydamas parvežtą knygą, rado ir bilietą, bet iki lošimo dar buvo laiko, o paskui pamiršo. Tačiau, matyt, buvo lemta, kad Medūnė jį atrado. Taigi, pasirodo, kad knygos teikia ne tik skaitymo malonumą, išmintį, bet ir... pinigus. Visi sutartinai nusijuokė. Medūnė pažiūrėjo į senolį – po dukters pasakojimo jaudulys jo veide buvo gerokai atslūgęs, tačiau jis laukė jam priklausančio daikto. Medūnė pastūmė bilietą tėvukui, šis žvilgtelėjo į ją ir negrabiom rankom paėmė. Senolis dar bandė dėkoti, kažką šnekėjo apie radybas, tačiau Medūnė jį nuramino: „Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Jūsų bilietas, jūsų ir laimikis, turime džiaugtis kitų sėkme. Būkim visi laimingi... ir gyvuokim!“

Senukas jau kilo nuo kėdės. Dukra graudžiom akim spaudė Medūnei ranką ir dėkojo, dėkojo... Kreipdamasi į tėvą juokavo: „Tėvuk, kai praturtėsi, užsuksim su saldžiom radybom, ar ne?“ „Na taip, taip“, – jau visai nekantraudamas atitarė jis. Paskutinis sudie nuskambėjo tarpdury.

Ignė, išleidusi svečius, spirgėjo iš nekantrumo. „Na, ar pasakysi pagaliau, kiek jis išlošė?“ Medūnė vylingai šyptelėjo: „Pažaiskim, tai yra pratęskim šią intrigą dar šiek tiek. Teisingiausią atsakymą pasakys jie patys, apsilankę su radybom. Manykim, kad bent gardžiais saldainiais mus pavaišins.“ O savyje Medūnė tramdė juoko virpuliuką – tegu dar tęsiasi netikėtai ją užklupęs „detektyvas“.

Vincė VASYLIŪTĖ
Plungė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt