Birutė JONELIENĖ. Pasiskraidymai padangių ekrane

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

arba straipsnio „Zyliukai“ tęsinys

Prieš metus „Bičiulystėje“ buvo publikuotas mano straipsnelis „Zyliukai“, pasakojantis apie ilgametę draugystę su sparnuočiais ir jų gyvenimo pastebėjimus. Privalau atsiprašyti savo mažųjų draugų, kad tame straipsnyje sakinys „Jie bailesni, jie visai nenori draugauti – svarbu, kad maisto gautų“ visai neatitinka tikrovės ir įžeidžia jų garbę ir orumą. Nuoširdžiai atsiprašau, nors žinau – jie į teismą nepaduos...

Šį pavasarį renovuojant namą, kuriame gyvenu, mūsų draugystė su sparnuočiais patyrė nemenkų išbandymų. Kai pradėjo ardyti mano balkoną ir teko pašalinti jų „lesyklą“ – seną taburetę, – atskrisdavo rečiau, nors vis tiek nutūpdavo ant namą juosiančių pastolių. Tiesa, ir aš rečiau iškišdavau nosį į balkoną, nes jame dažnai dirbdavo meistrai. Kai orai visai atšilo ir balkonas buvo beveik atnaujintas, jau dažniau pasėdėdavau jame. Ir ką pastebėjau? Vos tik pasirodydavau, padangėje virš priešais stovinčio namo pradėdavo skraidyti MANO ZYLIUKAI. Pradžioje – vienas kitas, paskui kažkur nuskrisdavo . Vėliau supratau – susirinkti savo „chebrytės“. Tada atskrisdavo jau keli, kol „garbės ratus“ virš namo pradėdavo sukti gražus būrelis (daugiau nei 10) sparnuočių.

Jie blaškėsi, puolė prie gretimo namo balkono langų, tarsi prašytų pagalbos man, atskirtai pastolių apkaustų, ar sielvartaudami dėl prarasto jaukaus pasisvečiavimo mano balkone. Paskui vėl kilo aukštyn į padangę, suko ratus. O aš niekuo negalėjau jiems padėti. Įkaitai – ir jie, ir aš.

Bet pamažu toks jų elgesys pradėjo keistis. Aš daugiau laiko praleisdavau balkone, bet visada, vos kelioms minutėms praėjus, mano sparnuočiai pradėdavo savo pasiskraidymus. Gražu žiūrėti, kaip jie nardo, krykštauja, sučiulba praskrisdami pro balkoną, vartosi ore, tik švysteli, lyg sidabru suspindi saulėje šviesesnės pilvuko plunksnelės. Tiesiog aukštojo pilotažo, akrobatinio skraidymo stebuklus, puikius triukus ir viražus melsvoje padangėje tarp baltų debesėlių išdarinėja mano zyliukai. Ir mano akys lydi jų skrydį, kartu su jais skraido melsvoje padangėje. Ir širdis pakyla ten, aukštai, tarp baltų debesų.

Kas pasakė, kad paukšteliai maži? O mes, žmonės, dideli? Galvočiau priešingai: mes – maži žemės vabalėliai, skruzdėlės, tempiančios savos kasdienybės problemų ir rūpesčių šapelį ir nieko aplink nematančios, tik neperkopiamus ir nesibaigiančius vargelių kalnus – skruzdėlynus.

O jie – dideli. Jie žiūri iš viršaus į mūsų purviną žemę ir mus, mažus jos vabalėlius. JIE LAISVI. Jie nei sėja, nei pjauna, jie GYVENA BŪTIES PILNAT­VĖJE – džiaugsmingu čiulbesiu kasryt padėkoja Dievui už kiekvieną dieną, už kylančią saulę, duonos trupinėlį, vandens lašelį. Jie LAISVI – juos nešioja vėjas, kai sklendžia išskleidę sparnus, juos pirmuosius pabučiuoja saulės spinduliai, jie arčiau Dangaus, arčiau tikrosios GYVENIMO esmės ir prasmės.

Pamažu rimsta visi triukšmingi ardymo darbai, gražėja mūsų būstas. Gerų žmonių dėka, kiek įmanoma, bus draugiškesnė aplinka ir man, ir jiems balkone.

Bėga, skuba gražuolė vasara – pačios ilgiausios dienos, pats gėlių žydėjimas, liepų kvepėjimas. Jų lapijoj pasislėpusiame inkile zyliukės tikriausiai jau išsiperėjo ir išsivedė antrąją vadą. Vieną rytą pastebėjau ant gretimo namo stogo lyg ir nedrąsiai bandančius skristi mažuosius.

Virš namo stogo, virš jų, bud­riai saugodami nuo „baltųjų ir juodųjų raganų“ (kirų ir varnų) budėjo globėjai. Jiems į pagalbą nuo gretimo namo atskrido pilka balandė ir, atsitūpusi ant paties stogo kampo, ilgai tupėjo, kol plėšrūnės „raganos“ nuskrido. Kaip gi čia neprisiminsi legendinės balandės Cher Ami (liet. brangi draugė), kuri per Pirmąjį pasaulinį karą išgelbėjo 200 JAV karių gyvybių? Taigi ir tarp paukštelių yra sava tarpusavio pagalbos ir gynybos sistema (savotiška NATO). Šitas paskutinis pastebėjimas nepretenduoja į absoliučią tiesą, gal tai buvo tik atsitiktinumas – nežinau. Bet man patiko.

O štai šiandien – džiugi žinia – mano zyliukai baigė karantiną ir jau 3 kartus buvo nutūpę ant naujo balkono palangės. Galėsim laikytis vieno met­ro atstumo, o ne tik bendrauti padangių ekrane nuotoliniu būdu. Mano MIELI SPARNUOČIAI, GYVENIMAS tęsiasi...

Birutė JONELIENĖ
Prienai

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt