Vida PAPAURĖLIENĖ, Rokiškis

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Nuvingiavo

Nuvingiavo, nutolo upelis,
Nusinešdamas pėdsakus savo,
Ten, kur braidėm, stovėjom prie kelio,
Jau neliko ženklų – iškeliavo...

Ir lingavo nuo vėjo žilvitis,
Kurs prie to upeliuko prigludęs,
Mes stovėjom basi ir nustebę,
Žvilgsnius savo į saulę atsukę.

Juk norėjom sugrįžt, pakartoti
Brydį smagų per brastą upelio...
Šis, nė kiek nesutrikęs, nubėgo,
Vėl ieškodamas savojo kelio.

Gal į didžiąją upę jis plaukė?
Gal purslai plakė šąlančias kojas?
Matėm tik, kad ir vėtrai pakilus,
Upeliukas vėl šniokštė, putojo...

Taip gyvenimas žmones ir neša,
Blaško, taško kaip vandenys sraunūs,
Kad tvirčiau įsikibti galėtum,
Reikia stipriai suspaust savo delnus...


Mano nerimas

Mano nerimas pievas išbraidė,
Kai rytai balzgani dar bolavo,
Nemaniau, kad sunku tai pamiršti,
Dar skubėjau prie žaliojo klevo...
Mintyse tavo veidą regėjau
Ir akis, priekaištingą jų žvilgsnį,
O ir klevas žodžius tuos girdėjo
Lyg užgesusią viltį, lyg tvinksnį...
Ir užmigt jau tąnakt negalėjau,
Čirškė griežlės, žiogeliai smuikavo,
Smilgos supos ramiausiai, be vėjo,
O mėnulis žvaigždelėms mojavo...
Mano nerimas pievas išbraidė –
Kiek vilčių, kiek svajonių auginta...
Liko nuosėdos... Liko ir meilė,
Mūs širdžių sužeista, neapginta...


Laukiu

Matei, kaip plaukia čia balti laivai
Į baltą mūsų meilės uostą?
Matei, kaip ūkauja laivai,
Sulaukę kapitono mosto?
Mes – du laivai be paslapties,
Vienu laiku išvydę jūrą,
Mes lauksim juk abu lemties
Prie denio to, kur bangos gūra...
Išplauk, pamok, po metų grįžk,
Tavęs aš lauksiu vėl prie jūros,
O širdis jungs tik ilgesys –
Jo nenuplaus net bangos sūrios...
Plazdens žuvėdra virš bangų,
Tau neš žinutę mano svarbią,
Girdi, kaip ūkauja laivai,
Iškėlę švyturius lyg garbę?
Ir švies tų švyturių ugnis,
Ir rodys kelią į gimtinę...
Kaip laukiu aš, kaip lauki tu –
Greičiau sugrįžki į tėvynę.


Ilgesys

Erdvės kiek daug... Kaip ją aprėpt
Prie balto vieškelio palaukėj?
Vyšnia pražydus laukia dar
Ir kraujo balsas vėlei šaukia...

Ilgėsies balzganų rytų,
Kai nerimas išbraido pievas,
O šiandien bus širdy jauku –
Tu jausies tėviškėj ne vienas.

Sakyk, sakyk, gimtine, man,
Kaip metų bėgsmą sustabdyti
Ir kaip jaunystės dainą nešt,
Savoj širdy augint, brandinti?

O ilgesys – ligi dangaus...
Dar bičių dūzgesį girdėsi...
Ir kryžius rymantis švytės,
Kai šauks vidurdienis pavėsį.

Ir meile dvelks... Stebuklas vyks,
Ir tu išgirsi skambant LAIKĄ...
Kaip PAKYLĖJIME šviesu...
Čia meilės versmės neišsenka.


Prie širdies

Į žolynų jūrą įsibrido vėjas –
Jis nematė ten, aukštai, žvaigždžių...
Gal tik buvo pasivaikščioti išėjęs,
Gal nesukaupė savų minčių?

O klevai tada simfoniją užgrojo –
Širdžiai davė laisvės ir ugnies.
Suspurdėjo žvaigždės, krito iš padangės...
Nieks jų nesugavo, nesugavo nieks.

Ir pražydo mėnuo šviesuliu pilnatvės –
Įsikniaubiau jam ant vėstančio peties,
Kad neliktų tos klaikios vienatvės,
Spaudžiau tavo ranką prie širdies...

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt