Gražina ČEKAVIČIENĖ. Dar pagyvensime

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš ciklo „Juzefos rūpesčiai“

Už lango šypsosi pavasaris ir kviečia Juzefą į svečius. Tačiau senoji neskuba. Rūgšti mina tarsi kaukė pridengusi jos veidą kalba: tupiu lyg ciucis, šungaudžių įkištas į narvą. Tas narvas – gimtoji troba, o šungaudis – korona. Televizorius aiškina, kad jos amžius – lengvas grobis tai nelabajai. Juzė ją įsivaizduoja stovinčią už kampo ir besitaikančią pastverti už skverno. Ir gamta neslauna: naktys ledinės, o ir dieną neretai pažyra ledo kruopos, šiaurys pučia lyg pasamdytas, ko tik žandai nesprogsta.

Ateina Jurginės – laikas purenti žemelę, berti sėklą, bet nekyla rankos pasklaidyti sėklų maišelius, perrinkti bulvikes. „Ak, – dūsauja Juzė, – ir sveikata – lyg vanduo iš kiauro butelio laša ir laša prošal, nėra vaistų nuo senatvės. Neduok Dieve, gal jau reikės keltis į senelių namus kai paskutinis lašas išlašės. Čia dar kipšai raguotieji tą lipnią koroną atjodė, žmones išskyrė. Laimė, kad geradariai dėmesiu palepina, ko paprašyti nuperka, širdį geru žodžiu paglosto.“

Gegužis padabina sodus neapsakomo grožio žiedais. Mintyse senoji nuskrenda į pamiškę, kur laukinės obelys puošiasi baltais nuometais, o į ausytes vestuvinius palinkėjimus joms dūzgia ratuotos bitutės. Gal reikėtų nukeliauti, atgaivinti dvasią žydinčiu stebuklu? Pasirinktų ir žiedų nuo skilvio negandų. Nutaria: žygiuos rytoj. Bet naktį sugrįžta žiema. Vėjas kaukia pasiutusio šuns balsu, dangus drebia sniegą, kas gyvas, slepiasi nuo gamtos smūgių, lūžta medžių šakos, žiedus sugniaužia ledinis mirties kumštis. Juzė visą naktį dreba klausydamasi gamtos šėlsmo: kamine dejuoja, rauda keisti balsai, nematoma ranka į langų stiklus mėto sniego saujas, purto rėmus, girdėti, kaip lauke siautėja stichija. Ryte vėjas aprimsta, bet šaltis nesitraukia – kiek akys užmato, viskas padengta sniegu. Nustėrusi senoji apžvelgia apsnigtas žydinčias šakas. Ar išgyvens? Ar nenušals, kaip praėjusiais metais? Jaučia žiedų agoniją, iki širdies prasismelkiantį šiaurės šalčio siaubą. Tokį jautė Sibiro tremtyje. Pakelia akis į dangų, šis paniuręs, tamsiai pilki debesys nežada šilumos. Gal ir gerai, kad nieko nesėjo? Nuteš sniegas, užbers žemelę garstyčiom, tepailsi. Pailsės ir pati.

Sniegas pradingsta. Tarsi atsiprašydama gamta pamalonina lietučiu, pašildo naktis ir kas gyvas atsigauna. Bet korona vis dar maišosi po kojom, stovi už durų, tyko grobio. Netverianti troboje, Juzė aprūko kambarius ir save džiovintomis gailių šakelėm, užsikabina kaukę ir pasibrukusi sėklų maišelį žengia laukan. Nusičiumpa grėblį – padrapakuos žemelę, papurens, o paskui ir užsės garstyčiom. Dūsaudama, kad taip aptingo, atpėdina į pernykštį bulvių laukelį, pasilenkia žemai, kiek leidžia sumedėjęs stuburas, ir išsižioja. „Vajetau, negali būti, musėt vaidenasi?“ – net lošteli atgal senoji. Pamiršusi kojų gėlą klūpteli ant žemelės ir pirštais brauko žalias bulvių skareles. „Stebuklas“, – vis dar negali atsitokėti Juzefa. Nesodino pati, tada kas tas geradarys, padaręs gražų darbą? Išsišiepusi pasikelia, numeta kaukę ir nuskuba namo atsigerti vandens – net burna išdžiūvo iš laimės. Atsigėrusi pritupia ant suoliuko ir toliau mena mįslę. Į pagalbą ateina protas. „Pameni, koks sausas buvo ruduo, šakės nelindo giliai, krapštei peiliu. O augalas protingas – sausroje skverbiasi gilyn, ieško drėgmės. Paviršines nukasei, o tos atsarginės peržiemojo, atėjus laikui ir sužaliavo. Žiemos kaip ir nebuvo – štai ir geradarys. Eik, pažiūrėk, gal ir kiti gyventojai sulaukė pavasario“, – ragina save. Ir tikrai suranda kelias morkų šluoteles, žiū, agurkėliai lenda į saulę, vienas, du, penki pomidorų stiebeliai sužiūra į Juzefą, kreivi, vėjo nulankstyti, bet atlaikę gamtos negandas. Krapai, išsibarstę po daržą, visa galva pranokę išstybusias rūgštynes bei žieminius svogūnus, džiugina širdį. Neatsilieka ir balandos su žliūgėm. Nekviestos, neprašytos ir jos veliasi tarp daržovių.

Juzefa pakelia akis į saulę, užsimerkia ir visu kūnu jaučia sklindančią šilumą bei ramybę. Žemelė jos nepamiršo – paslėpė, išsaugojo sėkleles naujam derliui, atjautė jos vargą. Be žodžių, bet širdimi. Senoji valiūkiškai nusišypso ir lyg sau, lyg sargiui lepteli: dar pagyvensime savo gūžtoj, dar padraugausime su motinėle žeme viršuje, dar padraugausim.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt