Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Ir vėl lietus

Šviesus, šviesus
Tas rytmetys ankstyvas.
Gaili, gaili pievažolių rasa.
O kregždės skrydis
Toks žvitrus ir gyvas,
Kaip stirnos pėdsakas, minties tąsa.

Dangus lengvai
Paraudęs, išsiprausęs,
Po priešaušrio liūties toksai švarus.
Tiktai nendrynas
Snaudžia apsiblausęs,
Tebesapnuoja Žilvino kerus.

Bet debesys
Patylomis iš lėto
Apjuosia dangų draiskanų skara.
Ir dingsta grožis
Rytmečio saulėto –
Lietus, lietus ir galo jam nėra...

 

Vilties tąsa

Aš netikiu,
Kad žemei būtų gera
Be medžio pumpuro, be skruzdėlės.
Be upės juostos ir alyvų kero,
Be ežero ir gulbės nebylės.

Aš netikiu,
Kad žemei miela būtų
Ir be žmogaus, jo neramios dalios.
Be vaiko lopšio, be darželio rūtų,
Bažnyčios bokšto ir maldos tylios.

Aš netikiu,
Kad žemė tai tik žemė,
Juoda, šalta, kaip skausmas ir tamsa –
Iš jos žmogaus širdis stiprybės semias,
Joje ramybė ir vilties tąsa...

 

Viskas praeina

Naktis praeina. Praeina rytas.
Praeina saulės pilna diena.
Numiršta žodis nepasakytas.
Gal parašyto būtų gana?..

Praeina viskas. Ir mes praeisim.
Su saule niekas – tokia tiesa.
Daugiau nei skirta neprisiteisim
Ir vėl ant pievų spindės rasa...

 

Viskas pasiliko atminimuos

Ryto laumė ašaras pabėrė
Ir ant smilgų lig vienos suvėrė.

Ant laukų žiedelių, ievos krūmo,
Ant motulės skausmo ir gerumo.

Prie tos vygės, kur sesulės supos,
Nebyli rauda per naktį klūpos.

Ir brolelių pradalgiai rasoti
Prie beržyno palikti šarmoti.

Tėvo skaudulingas siluetas –
Paskutinė jo stotis – Taišetas.

Atminimuos viskas pasiliko,
Klumpa vėjas ant dirvono pliko...

 

Mano turtas

Mano raukšlės – mano turtas.
Tai, ką aš užgyvenau.
Laikas neatims ir smurtas,
O lemties gijas suburtas
Širdyje paskandinau.

Mano meilė – mano turtas.
Rudenio rasom bridau.
Švietė mėnuo kaip užburtas,
Barstė sidabru nasturtas,
Tik tavęs neberadau...

Mano metai – mano turtas.
Mano laimė – chimera.
Blėsta laužas nepakurtas,
Baigės malkos... Mestas burtas –
Ar buvau tau negera?..

 

Tik aidas

Vidurnaktį laikas sustoja,
Juk reikia ir jam pailsėti.
Žvaigždėta skara užsikloja
Laukai suarti, suakėti.

Nutyla, nurimsta lyg vaikas
Berželis gale seno sodo.
Tas laikas – vidurnakčio laikas –
Dienų anei metų nerodo.

Ir nubrenda vėlei per pievas
Mergaitė sijoną paskaišius,
Ir kvepia pavasario ievos
Tarytum močiutės ragaišis...

Vėl žydi piliarožės, žydi
Palangėj tėvelių seklyčios
Ir senos kaimynės pavydi
Jaunystės lininiuos trinyčiuos.

Vėl draikosi kasos palaidos,
Armonika plėšos prie klėties.
Tik aidas, tik aidas, tik aidas
Prie ko kažkada siela lietės...

Sustoja vidurnaktį laikas
Žvaigždėta skara užsiklojęs
Ir žiūri – tarytumei vaikas –
Prie lango stiklų prisiplojęs...

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt