Gražina KALVAITIENĖ. Seni laiškai

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Prašvito. Dangus vaiskus kaip gintaras. Tik kur ne kur pasipuošęs debesų brūkšniais, žyd­roje platybėje besimainančiomis tai rausvomis, tai žalsvomis spalvomis. Laukai dar miegojo, apsunkę nuo rasos.

Viktė išėjo į sodą. Vėjas plaikstė jos žilus plaukus ir ilgoką sijoną. Laikas sodyboje atrodė sustojęs – tylu, jokių pašalinių garsų – vien gamtos ošimas ir paukščių čiulbėjimas.

Kai vyko melioracija, nei jos tėvai, nei ji nenorėjo keltis į naują, šaltom plytom dvelkiantį būstą, nenorėjo palikti savo jaunystės svajonių, džiaugsmo ir vilčių rūmo. Taip ir liko sodyboje gyventi.

Grįžo į kambarį išgerti puodelio arbatos, kad ne tik sušiltų rankos ir kūnas, bet žolelių aromatas ir nuramintų, leistų pasinerti į prisiminimų jūrą, sudėlioti mintis. Prisiminimai atplaukdavo iš rūko ir paglostę veidą vėl dingdavo jame. Suprato, kad ilgisi praeities. Gaivios, nutrūtgalviškos jaunystės, svajingo bėgsmo.

Prisiminimai brido ir brido lyg nendrės iš ežero, kas minutę vis daugiau jos mintyse užimdami vietos. Pakėlė akis. Nuo sienos žvelgė nukryžiuotasis, kančios sklidinom akim, erškėčiais vainikuota galva. Ne veltui sakoma, kad kiekvienam savas kryžius ir jį reikia nešti visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio.

Meilė ją dvejus metus vainikavo, o kryžiavo visą gyvenimą. Viktė nekaltino savo jausmų, nesmerkė savo meilės, neteisė kadaise mylėto žmogaus. Ištiesė ranką prie tvarkingai sudėliotų, juostele perrištų nuo laiko nublukusių ir pageltusių laiškų... Laiškų, kuriuos iš armijos rašė jos mylimas Vincelis, prisiekęs amžiną meilę...

Buvo pavasariai, buvo vasaros... Saulė kilo ir leidosi... Rytais lėkdavo susikibę rankomis per rasotus dobilus. Atrodė, kad teka amžinos meilės upės, besiliejančios iš nesibaigiančių versmių. Plaukuose ūžavo vėjai, žaidė jų sruogomis... Užgniaužę kvapą gėrėdavosi svaiginančiais linų laukais ir bekraščiu dangumi... Nukorę kojas nuo šieno kupetos be žado gerdavo vakaro vėsą... Buvo tokie ramūs purpuriniai vakarai, žvaigždėtas vidurnakčio dangus, mylinčios akys ir tylūs dainos žodžiai...

O kokie šokėjai jiedu jaunystėje buvo! Kaimynui armoniką timptelėjus kojos pačios kildavo.

Į jų kraštą brigadininkauti Vincas buvo atvykęs iš tolimo rajono.

... Laiškai iš armijos skriedavo kas savaitę. Viktorija laukė jų, kupinų meilės ir mielų žodžių. Po kiek laiko gimė duk­relė – graži, guvi, kaip tėveliai. Laimingi buvo seneliai, tryško džiaugsmu Viktė, dar jausmingesni tapo Vinco laiškai...

Dukrelė augo sveika ir stip­ri. Pakrikštijo ją Vincentos vardu. Antrais tarnavimo metais laiškai pradėjo retėti. O laukimas – baisus dalykas. Viena minutė belaukiant ir nekantraujant prailgsta, o laukti valandas, dienas, savaites buvo tikra kankynė. Atėjo metas, kai jų visai nebegaudavo... Į šiuos kraštus Vincas negrįžo... Niekas jos kaime nesmerkė, piktais liežuviais neplakė... Dukrelė užaugo, baigė mokslus, ištekėjo, užaugino sūnų.

Skaitydama laiškus praeities atsiminimus Viktė dažnai persijoja per tankų rėtį. Pasveria kiek­vieną žodį, perleidžia per širdį, su jų šviesa ir gyvena. Kartais užeina toks maudulys, kad niekas nebemiela. Ji jautėsi kaip medis, kurio šaknys dar gyvos, bet pusė kamieno atplėšta, pusė šakų susmegę, tik viena išlikusi ir žaliuoja su suvargusiais lapais. Atrodė, kad visas gyvenimas – grumtynės. O laikas, kuris gydo žaizdas, kuris įgyvendina arba pražudo viltis, lėkė kaip pašėlęs viesulas.

Pravėrė spintą – o kiek aprėdų turėjusi... Margos suknelės ir krepdešino sijonai... Vienturtė... Bet nebemiela visa tai – kur apsirėdžiusi išeisi? Ir kas pas tave ateis? Dukra užsienyje, anūkas trumpam užsuka, bet nuolat vis kažkur skuba... Kaimynė, ir ta vis rečiau beateina – koją skauda, operacijos laukia.

Nuėmė išdžiūvusių levandų puokštelę nuo laiškų pluoštelio ir neskubėdama dėstė juos... Mielas buvo net verčiamų laiškų šnaresys... Atmintinai juos mokėjo... Netikėtai vienas nukrito ant grindų. Pakėlė ir pamatė, kad jis net neatplėštas. Tai buvo paskutinis Vinco laiškas, atsiųstas po kelių mėnesių tylos. Nustebo, bet neprisiminė, kodėl jo neperskaitė... Išpylė prakaitas, suvirpėjo rankos, smilkiniuose pašėlusiai tvinkčiojo pulsas.

„Gal dabar paskaityti? Ir kodėl seniau jo nepastebėjau?“ – išsigandusi galvojo Viktė.

Nors akyse kaupėsi ašaros, ji atsistojo ir tvirtai nušlepsėjo prie viryklės. Nuo verdančio arbatinuko pakvipo mėtomis. Dirstelėjo pro langą – blyški saulė pasislėpė už įmirkusio debesies ir iškart aptemo. O vėjas vis stip­rėjo, plėšdamas nuo obelų lapus. Tik dar ilgai jie plasnodavo ore, kol galų gale nukrisdavo ant žemės.

Staiga ji prisiminė, kad kažkas po daugelio metų prasitarė Vincą matęs sostinėje neįgaliojo vežimėlyje, kurį stūmė moteris... „O jeigu nelaimė įvyko armijoje ir jis, nenorėdamas manęs jaudinti, nerašė? Ir tik apsveikęs išsiuntė tą paskutinį laišką?“ – šmėstelėjo mintis Viktės galvoje. Skaudžiai nudiegė krūtinėje. Puodelis su arbata iškrito iš rankų...

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt