Gražina ČEKAVIČIENĖ. Paskutinis sekmadienis

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Birželis žaliomis akimis žvilgčiojo pro palatų langus. Vidaus ligų skyrius buvo perpildytas. Procedūra sekė procedūrą, tad žvilgtelėjusi į rankinį laikrodėlį nustebau, kad diena prabėgo tarsi akimirka. Darbo pabaigą aptemdė nelaukta paciento mirtis. Jį, nepaisant visų mūsų pastangų, pasiėmė ta – Nelauktoji, kurios atėjimą, sako, nujaučia mūsų mažieji broliai – gyvūnai.

Prisiminiau, kad šiandien – šeštadienis. Gyvenimas toks nenuspėjamas, gal vertėtų pašokti? Tačiau kol grįšiu namo, susiruošiu, šokiai artės į pabaigą, nes vidurnaktį šokių salės privalėjo būti tuščios. Kratydamasi priemiestiniame autobuse pagalvojau, kad laikas būtų ir draugą susirasti. Nustebau, kai išlipusi iš autobuso, išgirdau:

– O, medicina, sveika, – vaikinas, vardu Romas, artėjo prie manęs. – Nori šį vakarą pašokti? – paklausė ir tylutėliai sukuždėjo: – Šokiai Akmenų slėnyje.

– Esu pavargusi. Tingiu toli ropoti. Klausyk, o kur tas Akmenų slėnis, tikiuosi, ne Japonijoj?

– Užvažiuosiu su lengvąja. Na, ką dabar pasakysi? – Romas gėrėjosi padarytu įspūdžiu, nes lengvoji mašina prilygo auksinės žuvelės išpildytam norui. – O slėnis – pakeliui į sodus, kai nusileidi nuo kalno į dešinę, palei upelį eini į priekį, na apie... – Romas nutilo bandydamas prisiminti ir užbaigė, – pusantro kilometro.

– Išprotėjai – tiek ropoti. Ne, esu pavargusi, – dar dvejojau.

– Sakau – nuvešiu, mašina nuvažiuosim aplinkkeliu, būsiu 23 valandą.

Grįžusi namo pradėjau gailėtis nepasakiusi „ne“. Gyvenome čia neseniai, draugų neturėjau, vyliausi, kad Romas neatvažiuos. Deja, atvažiavo. Mašina buvo... lenktyninė? Ji duso ir čiaudėjo, bet riedėjo. Už vairo sėdėjo kažkoks „kiškis“, kurį gyrė ir į padanges kėlė Romas.

Supykau:

– Vaidini, kad turi mašiną, betgi čia grabas ant ratų, o ne lengvoji.

– Nepatinka? Išlipk, – sviedė pasiūlymą Romas.

– Stok, – trenkiau kumščiu „kiškiui“ į nugarą. Vos neįvažiavom į griovį. Mašina sudrebėjo, bet sustojo. Išlipusi susimąsčiau, ką daryti? Pusę kelio buvom įveikę. Nutariau pašokti. Nusileidusi nuo kalno, palei upelį ėjau pirmyn. Birželio naktis skleidė savo burtus: kvepėjo žolelės, miegančios gėlytės glamonėjo kojas, giedojo lakštutė, o senas išdykėlis mėnulis siuntė bučinius. „Kaip žavu“, – gėrėjausi.

Nuėjusi gerą kelio gabalą išgirdau smuiko melodiją, jam pritarė akordeonas. Dar paspartinusi žingsnį atsidūriau Akmenų slėnio šokių aikštelėje. Naktis buvo šviesi, tačiau viską gaubė paslaptingas vasaros šydas. Apsidairiusi pastebėjau Romą, o šalia jo – dailų, lyg iš ekrano, vaikiną. Mintyse pavadinau jį „ispanu“. Mūsų akys susitiko, aš jam šyptelėjau ir pamojau ranka. Nuskambėjus muzikai, „ispanas“ pakvietė šokti. Šokome visą naktį, paskui palydėjo namo.

– Ak, mamyt, koks vaikinas mane palydėjo. Juodaplaukis, juodaakis, „ispanas“, na, tikras „ispanas“, – pasigyriau manęs laukiančiai mamai. Mama pakraipė galvą: „Pažiūrėsim“.

Prasidėjo draugystė. Dienos šviesoje žavus vaikino portretas kiek apibluko. Ak, tas išvaizdos sureikšminimas. „Ispanas“ mane įsimylėjo, o aš gana greitai pamačiau mus skiriančią prarają. Jo nedomino knygos, teatras, negalvojo siekti mokslo, dirbo gamykloje eiliniu darbininku ir buvo visai patenkintas tokia būtimi. Greit atėjo laikas, kai nebuvo apie ką kalbėtis. Pradėjau jo vengti. Bergždžiai – jis sugebėjo palenkti mano mamą ir laukdavo namuose. Mama bandė mane sugraudinti, papasakodama su jo gimimu susijusią dramą (patėvis atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, o grįžęs žvėriškai jo nekentė), tačiau aš atkirtau, kad jis tik per mokslą galįs išeiti į žmones, daug pažįstamų dirba ir mokosi.

Kasdien važinėjau į paskaitas, vėliau dar turėjau pasiruošti kitai dienai, o draugas nesup­rato, kad trukdo. Tapau grubi, bet jis taikstėsi.

Taip praėjo metai. Atomazga atėjo netikėtai, tarsi romane. Vieną liepos sekmadienį nuėjome prie upės. Nemėgau vadinamojo pliažo, abejotino švarumo vandens, šalia esančių ganyklų, bet jis jau visą mėnesį „verkė“. Sukau galvą, kaip atsikratyti „ispano“. Ausyse skambėjo populiari tarpukario daina „Paskutinį sekmadienį“.

Pliaže jis nuėjo persirengti už krūmų, o aš maudymuką buvau užsitempusi namuose. Išgirdau pliaukštelėjimą ir pažvelgusi į upę pamačiau būrelį plaukiančių karvių – diena buvo labai karšta ir gyvuliai mėgavosi maudynėmis. „Oi“, – išgirdau draugo šūksnį. Atsisukusi supratau, kad jis užlipo ant stik­lo šukės, stovėjo parietęs koją. Mano dėmesį patraukė jo ryškiai raudonos maudymosi kelnaitės, o stovėsena ant vienos kojos priminė gandrą. Nebuvau mačiusi jo apsinuoginusio. Prisiminusi lenkišką gandro pavadinimą (mokėjau lenkų kalbą), pradėjau juoktis. Įsijuokiau taip smarkiai, kad griuvau į žolę ir raičiojausi lyg apsėsta. Priėjęs draugas paklausė:

– Kas atsitiko? Ko juokiesi?

– Žiūrėk, karvės plaukia, oi, mirsiu... – sumelavau.

– Na ir kas? – nesuprato.

Sustoti negalėjau. Jo akyse išvydau nuoskaudą.

– O gal... juokiesi iš manęs?

– Ne, ne. Karvės plaukia...

Jis pažvelgė į savo basas kojas, iš kairės pėdos sunkėsi kraujas, raudonai dažydamas skurdžią žolę, ir tarė:

– Grįžkim namo, – pasuko persirengti.

– Palauk, reikia sutvarkyti žaizdą, – kažkur viduje pajutau, kaip labai jį įskaudinau ir norėjau nors maža smulkmena sušvelninti ne tiek sielos, kiek fizinį skausmą, bet jis nesutiko. Grįžome tylėdami.

„Ispanas“ išėjo iš mano gyvenimo. Pasiekdavo kalbos, kad pradėjo girtauti, vėliau – kad sukūrė šeimą. Gyvenimo ratas sukosi toliau. Praėjus septyneriems metams nelauktai susitikome parduotuvėje. Persimetėme keliomis frazėmis ir daugiau nesimatėme. Prisiminusi tą pas­kutinį negražų pasimatymą pajuntu sąžinės graužimą – reikėjo pasakyti, kad... bet tada neradau reikalingų žodžių.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt