Aldona BALSEVIČIENĖ. Būkime geresni

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Nepajutau, kaip greit prabėgo dešimtmečiai, nusinešdami lūkesčius, džiaugsmus, vargus...

Keltui tyliai ropojant per marias, panirau į prisiminimų jūrą. Prisimenu 1954 metus, kai keltu, kurį vadinome „vėžliu“, persikėlusi per marias, palikau Klaipėdą. Tokių keltų jau neliko. Dabar jie greiti, talpinantys kelis šimtus keleivių. Autobusas tyliai burzgia asfaltuotu plentu, primindamas ankstesnį dulkėtą, duobėtą kelią.

Kokie mūsų protėviai buvo išradingi, parinkdami kopoms nuostabius vardus! Pakilome į Meškos galvos kopą. Kodėl meškos – neaišku, gal seniems laikams prisiminti. Pirmoji – Alksnynės gyvenvietė. Vienas namas ir ūkinis pastatas. Tai buvusi kopų prižiūrėtojo būstinė. Už jos stūkso paminklas kariams, vadavusiems neriją. Tai skulptoriaus J. Vertulio 1967 m. darbas.

Kitoje kelio pusėje – kontrolės postas, kur renkami mokesčiai už įvažiavimą. Ankščiau jis buvo Smiltynėje, nes įvažiavimas į neriją labai apribotas. Vietiniai gyventojai gaudavo keletą leidimų giminėms, draugams.

Štai ir Gintaro įlanka, kur XIX a. buvo kasamas gintaras. XIX a. antra pusė čia buvo gintaro kasimo aukso amžius. Yra išlikusi buvusio uosto vieta. Sakoma, kad Juodkrantė išaugo ant gintaro. Pagalvojau, kad mūsų kelias labai įdomus. Jis dabar pavirto Gintaro įlankos gatve, toliau – Liudviko Rėzos gat­ve. Palikdamas Juodkrantę, vėl tampa plentu, vedančiu į Nidą, Kaliningradą.

Pravažiuojame nedideles ant kalno dunksančias kapinaites, senąjį mokyklos pastatą, statytą 1903 metais (dabar L. Rėzos kultūros centras), bažnyčią, pastatytą 1884 m. Čia mano kelio pabaiga.

Toliau – Pervalka. Tai nedidelė gyvenvietė, dar jauna, įsikūrusi 1844 metais. Žmonių ten nedaug. Už kokių 7 km – Preila. Ji irgi jauna, minima nuo 1843 m. Netoli dunkso Karvaičių kopa, po kurios smėliu užpustyti Karvaičiai. Čia gimė ir augo L. Rėza, kurio surinktos dainos iki šiol skamba mūsų širdyse. Netoli ir Vecekrugo kopa. Prisimenu, kaip su mokiniais į ją įkopėme. Na, o dažniausiai apsilankau Nidoje. Ji dabar kviečia turistus pasigrožėti švyturiu. Už jos – pasienio užkarda, kelias link Karaliaučiaus. Vizos neturiu, tad čia mintimis ir stabteliu. Neringos miestas baigėsi. Tokį pavadinimą jis turi nuo 1961 metų. Vardas skambus. Jį paaiškina legenda: žvejo dukra Neringa supylė smėlio juostą, atskyrusią Baltijos jūrą ir leidusią susiformuoti kuršmarėms.

Mano miestą Neringą iš abiejų pusių apglėbusios marios ir jūra. Jos atneša drėgmę, sulaiko pavasarius, pratęsia rudenius. Čia pavieniai laisvi debesėliai netrukdomi puošia dangų. Čia dažniau verkia, aimanuoja vėjai. Nerimstanti Baltija meiliai glosto gintaro krantą. Čia dažniau stebime mirksinčias tolimas žvaigždes. Čia meilės žvakės dažniau nušviečia atvykstančių veidus. Tegul nelieka neištartų žodžių – būkime geresni, džiaukimės gyvenimu.

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt