Gražina ČEKAVIČIENĖ. Pažintis su žodžių dailininkų pasauliu

Virginijos Jurevičienės karpinys.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš dienoraščio

Jaudulys

2009-ųjų vasaros vakaras. Kraunu kelionkrepšį ir klausiu savęs, ką pasiimti „iš kūrybos“? Atrenku keletą humoreskų ir einu miegoti. Galvoje daugybė klaustukų, tad užmigti pavyksta tik auštant rytui: stoviu prieš sunkias duris, bet vos paliečiu rankeną, jos atsidaro... Sapnas dingsta, laikas keltis. Šiandien vykstu į respublikinį neįgaliųjų literatų plenerą Šventojoje, kurį organizuoja Lietuvos neįgaliųjų draugija ir „Bičiulystės“ redakcija. Važiuoju kartu su Mykolu Kruču ir Danute Kuliaviene. Jie tikri senbuviai, o aš – pirmokė. Labai jaudinuosi.

Nedidelė naujokų saujelė įsiliejame į grupės gyvenimą. Trys Mūzos veda plenerą. Tai poetė Paulina Žemgulytė, rašytoja Birutė Vėlyvytė ir mūsų mylima „Bičiulystės“ redaktorė – Aldona Milieškienė. Gyvenu su Onute Prialgauskiene ir Aldute Vosyliene. Onutė skubina mus, pirmokes, atlikti namų užduotį, sukurti literatūrinį kūrinį tema „Duona“. Aldutė kuria eilėraštį, aš „lipdau“ novelę. Prieš akis iškyla keistuolė kaimo senbuvė Gabriūnė. Pervadinu ją Kaziūne ir novelė gimsta tarsi savaime. Jaudinuosi, kaip ją įvertins literatūros mūzos. Paprastai plunksną bandau satyros srityje.


Paukščių pėdučių raštas

Pusė šešių ryto. Tyliai išslenku pro duris ir pėdinu prie jūros. Lauke pasitinka saulė, vėjas ir tas ypatingas gaivus pajūrio oras, išvalantis ne tik plaučius, bet ir smegeninę. Dar paėjus pasigirsta galingas Baltijos ošimas, tarsi milžinė kalbėtų savo vaikams. Smėlis drėgnas ir vėsus – naktį lijo. Prieinu prie jūros, užsimerkiu ir stoviu. Žodžiais nenusakomas jausmas kalbėtis su jūra. Deja, nesusikalbame. Man, žemės ženklui, vanduo visada kels grėsmę. Jau atėmė iš manęs tai, kas motinai brangiausia. Patraukiu toliau. Šlapiame smėlyje aptinku nuostabią dovaną – paukščių kojyčių paliktą raštą. Jis toks trapus ir trumpalaikis, netrukus saulės spinduliukai jį išdžiovins. Besigėrint pėdučių ornamentais smilkteli mintis – gal senovėje žmonės pirmuosius hieroglifus nusižiūrėjo iš paukščių ir paskui savaip interpretavo? Raidės gimė vėliau. Rikteli praskrendanti žuvėdra, apsuka ratą ir nusileidžia netoli manęs. O gal ji atskrido perskaityti jai parašyto meilės laiško?


Durys atsidaro

Žvalgausi į naujų draugų veidus. Stebina jų geležinė valia gyvenant trapiame kūne. Stefanija Fedulaitė, kurianti nuostabią poeziją proza. Susimąstęs Egidijus Šatas. Linksmuolis Pranas Pliuška. Žemai lenkiuosi jiems.

Šiandien skaitome namų užduotį. Dauguma plenero dalyvių – kuriantys eiles. Skamba nuostabūs posmai apie duoną. Skaitau savo rašinį, pavadintą „Kaziūnės paslaptis“. Burna išdžiūvusi, liežuvis kliūna tarsi jame styrotų kaulas – bijau auditorijos. Šiaip taip pabaigiu. Atsisėdu ir jaučiuosi lyg po pirties. Laukiu, ką pasakys Mūzos. Išgirstu ir žiopteliu: įvertina teigiamai ir netgi paragina toliau miklinti plunksną šioje srityje.

Su kambariokėmis pasikeičiame adresais, telefonais. Daug šnekamės apie mėgstamas knygas, prisipažįstame apie slapčiausią svajonę – autorinę knygą.


Vėjo laiškas

Vėl rytas. Paskutinis Šventojoje. Truputis liūdesio lenda į širdelę, nes „durys atsidarė“. Gal reikėtų pasiturkšti jūroje? Bedvejojant prisiartina dailus vyriškis ir mandagiai pasiūlo kartu pasimaudyti. Nužvelgiu jo savimi pasitikinčio patino povyzą ir mestelėjusi frazę: „Aš – katinas bastūnas ir vaikštau kur noriu“, nueinu. Einu ten, kur paukščiai rašo meilės laiškus, nors matau, kad smėlis sausas ir laiškų nebus. Tačiau gamta vėl nustebina: nematoma vėjo ranka smėlyje nutapė nuostabias bangeles, tarsi prabangiomis klostėmis aprėdė smėlio karalienę. O gal tai vėjo laiškas? Kam rašo laiškus vėjas? Jūrai? Atsisuku į kopas. Gal pajūrio zunda žino paslaptį? Einu arčiau, glostau žolių kepurėles. Deja, zundos tarp jų nėra. „Ji čia negyvena“, – šnabžda muilinės gubojos, joms pritaria smilgos, purtydamos ilgus plaukus. „O kur ją rasti? – pasmalsauju. – „Raudonojoje knygoje“, – liūd­nai prataria druskė. Pasuku namų link.


Laiškas sau

Vakare nubėgu prie jūros įmesti monetą. Mano noras labai žemiškas: po metų vėl atvažiuoti į literatų plenerą. Čia suradau naują šeimą. Jos nariai – žodžių dailininkai, puoselėjantys gerumą, atjautą, kuriantys grožį. Paveiksle nebūna vienos spalvos. Padrąsinta Kaziūnės sėk­mės, bandysiu rašyti noveles.

Metu monetą, lūpose virpa noras. Atsisuku ir matau: jūra priėmė auką. Ji dovanoja dar vieną puikią dovaną, vertą Čiurlionio teptuko – į jūrą besileidžiantį saulės diską. Mintyse siunčiu užrašą – BIČIULYSTĖ.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt