Laimutė ŠATIENĖ, Jonava

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Gyvenimo tyla

Tokia tyla. Kažkur sustoja laikas.
Dar kiek vėliau
Minučių jau nesuskaičiuoji.
Žinai, kad laimė
Du kartus negrįžta
Ir kad gyvenimo tėkmė nutyla.
Žinai – neišsipildys tai,
Apie ką svajojai, ką mylėjai,
Kam didelės sėkmės linkėjai
Ir kam gyvenimą aukojai
Ir dar kažkam nepadėkojai...
Tokia tyla. Kažkur sustoja laikas.
Širdis sustoti tik nenori.
Gyvenimas vis dar kartoja –
Tai laikina, tai tik stotelė
Į naują tylą, naują laiką,
Į naują skrydį.

 

Atėjau į rudenį

Išėjo mano vasara, taip greitai bėgdama,
Jau rudenį į savo glėbį nešdama.
Širdy, atrodo, ruduo dar nealsuoja,
Dar maudaisi jaunystės šurmuly jauna
Ir metų dar gegutė daug skaičiuoja,
O vis tiktai jau smilkiniai gražiai balti.
Ir supranti – gyvenimui atidavei jau viską –
Takelį vedantį į tikslą, svajingus vakarus,
Žvakių romantiką, seniai jau užpūstų.
Lietus laike nuplovė tavo pėdas.
Gyvenimą atminsi tokį, koks jis buvo.
Nublukęs klasės suolas ir draugai jame.
Labai toli dar skambantis jaunystės juokas
Ir gimto namo slenkstis, kurio jau neturi.
Plaukų šarma dabar jau puošia veidą
Ir žingsnių ritmas toks sunkus.
Ar jau dabar gyvenimas neturi tikslo?
Gal reikia uždaryti praeitin vartus?
O gal pakviesti šiandien viską,
Kas buvo praeitoj erdvėj gražu –
Romantiką, vaikystės juoką
Ir dar labai brangius, senus draugus?
Dar esame, dar mintimis bėgiojam
Savo keliais, tik susitinkame retai.
O širdį širdimi matuot išmokom,
Plaukų šarma turtingi mes visi.
Tad laiko gijom pinkim likusius metus
Ir širdimi matuokim savo likimus.
Ir nesvarbu, kad laikrodžio rodyklė
Pašėlus lekia, greitai sukasi ratu.

 

Verpiu metus

Laiko ratelyje verpiu metus
Ir plonos gijos sukasi – netrūkinėja.
Jose sudėjau aš gyvenimo metus
Ir verpstė vis pilnėja ir pilnėja.

Ratelio girgždesy vaikystė juokias.
Sidabro aidesiu atsiliepia širdy.
Jau pamiršta troba tuščiais langais rymoja,
Subirę tvoros ir seni varteliai užkelti.

Vyniojas metai į gijas ploniausias,
Jaunystės šėlsmas pamirštas seniai.
Gimta Šešupė savo vandenis vis neša
Tolyn, kur nesimatėm taip ilgai.

Dainuoja verpstė – rankos sunkios.
Auksiniai metai keičias sidabru.
Susuksiu juos į brangią laiko giją
Ir neskaičiuoti savo metų negaliu.

Saulėtekiai ir saulės laidos
Lyg ašaros rasos kristalais papuošti.
O mano metai vis dar saugo, saugo
Aidu tą tylų, švelnų krebždesį širdy.

 

Vasara išėjo tyliai

Taip tyliai, tyliai išėjai...
Kai vasara žiedais liepsnojo.
Tik žvilgsnis paskutinis
Ir šypsnys pro skausmą dar lydėjo.
Taip tyliai, tyliai išėjai...
Tava Šešupė irgi tilo.
Tik šiluma, širdies plakimas
Jau nesuspėjo – laiko nebeliko.
Taip tyliai, tyliai išėjai...
Kitu keliu – žvaigždėm nusėtu,
O baltą šerkšną plaukuose
Man palikai atsiminimui.
Kelionės paskutinės aprėdai
Tvarkingai tavo rankomis sudėti.
Tik nesakei – pasiruošiau, išeisiu.
Branginkit viską, ko aš jums linkėjau.
Ir visada sakei gyvenimas – tai pamoka.
Išmoki pasiimti ko tik nori,
Bet niekada tu nepamiršk –
Gyvenimo visiems mažiau telieka.
Taip tyliai, tyliai išėjai...
O vasaros spalvas žiemos baltumas keitė
Ir mano šerkšnas plaukuose
Visai kaip tavo šiandien mane puošia.
Taip tyliai, tyliai išėjai...

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt