Jonas KATKEVIČIUS. Apie pasaulio užpildymą. Nieko nėra pastovesnio. Kalbėk tyliai. Dėkingumo gėlė

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Apie pasaulio užpildymą

Ten, kur nėra tavęs, nėra ir manęs. Tik pelkėse vienišos gervės braido po drumzliną vandenį, tik žuvėdros jūros pakrantėje nykų rudenį palieka savo trapius pėdsakus smėlyje. Prisipildo pasaulis, kai tu esi, ir tampa tuščias, kai tavęs nėra. Kas tu – dvasinis bendravimas ar kūno potraukis? Žinau – kažkas daugiau. Aš tik ten, kur ir tu. Laukiu mūsų susitikimo kiekvieną minutę būdamas be tavęs. Aš galiu apsiprasti su tavo buvimu, ir niekaip negaliu apsiprasti su tavo nebuvimu. Jeigu esu kitame kambaryje, noriu girdėti tavo alsavimą.

Pasaulis be tavęs visada kvepia vėlyvu rudeniu, žvarbiu lietumi ir nukritusiais lapais. Pasaulis be tavęs – visada šalta žiemos jūra, kuri atridena savo bangas į apledėjusį krantą ir tyliai sudūžta vaitodama. Tavęs nėra ir aš skubu namo per šlapdribą, niekaip sugrįžti negaliu. Negaliu sugrįžti, nes esu pats iš savęs išėjęs. Vis matau – kažkur praeityje tavo vešlius plaukus kedena ir merkia darganotos naktys. Aš negaliu nubučiuoti lietaus pėdsakų nuo tavojo veido ir mėnesienos nuo rankų.

Tu palieti mano veidą, netgi labai atšalusiom rankom, ir staiga viska atšyla. Gali sužydėti pavasaris žiemą. Užtenka žvilgsnio, kuriame šviečia švelnumas. Koks tuščias pasaulis be tavęs. Ir tegul už lango klega minios žmonių... tik nyki tyluma. Vienatvė.

 

Nieko nėra pastovesnio

Kai kas mano, kad meilės nėra. Jeigu ji yra, tai nieko nėra už ją nepastovesnio ir nieko nėra už ją pastovesnio.

Ji šaudo akimis, koketuoja, kankina, išduoda.

Turi vieną veidą, vieną kūno formą. Praradęs ją, nieko net panašaus daugiau neberasi.

…Mokyklinė uniforma – mados viršūnė? Pirmas pavasario lietus su griaustiniu, vėjo nešiojami žiedlapiai. Nedrąsus prisilietimas, šlapios ir šiltos lūpos. Gaivi ir kartu deginanti drėgmė, skausmingas sąnarių traškėjimas, jėgos beprotybė, liekno kūno išsilenkimas, rankos ant kaklo ir žėrintis švelnumo paukštis, glostantis širdį liepsnojančiomis plunksnomis.

Meilė ir pavydas amžinai kartu. Pavydas, lyg pasiutęs aklas šuo kandžioja, kur papuola. Atrodo, jį numalšini, pašeri vilties ir nusiraminimo kaulais, o jis vis tiek urzgia alkanas ir tave puola.

Meilė – tai kraujas, purvas, alkoholis ir pinigai. Meilė – tai savęs atsisakymas, trapūs krištoliniai švelnumo saitai.

Ji atneša laimę ir kančias, bet net kančia šimteriopai geriau už jos nebuvimą.

Netikėkite tais, kurie sako, kad meilės nėra.

Esą tai malonumas, žaidimas, medžiok­lė, kolekcija, sportas, gyvenimo šaltinis.

Kai kam – tai gyvenimo auka, ilgesys, susinaikinimas.

 

Kalbėk tyliai

Kalbėk tyliai. Iš viso geriau neminėk jos vardo, nes laimė kažkodėl bijo viešumos. Tai dviejų žmonių paslaptis, apie kurią nutuokia ir aplinkiniai. Jie tik nutuokia ir todėl mažiau pavydi. Jeigu paviešinsi, šauksi, ji gali nuskristi su tavo šauksmu į rudenio darganas. Ji gali palikti tave vieną. Ir ne tik tave. Jos nepririši kaip šuns prie būdos. O jeigu pririši – tai atėjęs nerasi. Prisiriša pati – neatplėši. Tik su kūno dalimi ją kartais gali išrauti. Jeigu išrausi, gal net visą gyvenimą vienatvės dykuma tavo sieloje pustys karštai raudoną praradimų smėlį. Jis tvilkys tavo protą ir širdį, kol tu nesusitaikysi su ištuštėjusiu pasauliu. Tik laikas gali parodyti, kad tai, ką tu turi, yra gal net žymiai geriau už tą, kurios dešimtmečiais ilgėjais. Visą gyvenimą vaikščiojai lyg vaiduoklis, to prarasto jausmo kasdien geliamas. Šiaip tie saitai nematomi. Tavo laimė suka savo lizdą vaikystės medžių šakose, gali blyškiai spindėti ir mėnesienoje. Tu gali net jos veido nematyti, tik girdėti tylų alsavimą. Bet ir žiūrėti į laimės veidą yra neapsakomas, stebuklingas malonumas, viso gyvenimo prasmė ir pilnatvė.

 

Dėkingumo gėlė

Aš beveik jaučiau, kaip turi atrodyti meilė. Tokia, kuri įgalintų begalybę pas tave ateiti. Ir nieko nebūtų gaila: nei šio pasaulio, nei jo spalvų, net viso kosmoso.

Aš beveik žinau, kaip turi atrodyti meilė. Matau jos akis it tirpstantį ledą.

Aš beveik patyriau meilę, kuri viską pripildo, bet jos tik akimirkos buvo, kai nežinojau, kas tai – instinktas, potraukis ar begalybės taškas mano gyvenime.

Ji kaip ledinė gėlė, kuri tirpsta. Kuo karščiau – tuo greičiau. Užšąla ilgesyje. To ledo neištirpinsi, kada panorėjęs.

Tu kartais jos nematai. Žinai, ji kažkur gyvena. Gal visai netoli, tik kitame mieste. Ir jeigu tu praeisi gatve, pro jos namus, ji tikriausiai neišeis tavęs pasitikti, pasižiūrėti. Ne todėl, kad nenori tavęs matyti... Todėl, kad jos jaunas atvaizdas jau ne čia, ten, amžinybėje, kosmose.

Tik kaktusas, sieloje išdygęs, visą gyvenimą bedė, erzino širdį, kol pagaliau dėkingumu pražydo. Gražiai žydi dėkingumo gėlės, ir belieka melstis toms akimirkoms, kurios efemeriškai trumpos ir ilgos kaip šviesmečiai – kiaurai viską persmelkia.

Jonas KATKEVIČIUS
Kaišiadorys

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt