Gražina ČEKAVIČIENĖ. Gaminu europietiškai. Problemos sprendimas

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Gaminu europietiškai

Grįžusi iš gintarinio pajūrio pasakiau: „Daugiau nevažiuosiu“. Nuotaiką aptemdė maistas. Ką daryti, jeigu lauke lyja, vėjuota ir vėsu? Aišku – valgyti. Paskanauti barščių, cepelinų (patinka įdaryti mėsa), išgerti skanios kavos su pyragaičiu ir gyvenimas vėl šypsosis. Deja, užsisakius barščių gavau tuos, aprašytus Žemaitės apsakyme, ir nulupo padoriai, o paprašius cepelinų su mėsa gavau ne originalą, bet kopiją, nors sumokėjau kaip už originalą. Kavos išsiviriau grįžusi namo.

„Važiuojam į Italiją, – viliojo draugė. – Ten visada geras oras, dieviškas maistas, o kava triskart pigesnė ir skanesnė.“ Įtikino ir nemelavo. Mane sužavėjo žmonės, gamta, o svarbiausia – maistas. Nepatikėsit, bet išmokau šypsotis. Grįžusi ilgėjausi to dolce vita ir vardadieniui gavau puikią dovaną: autentiškų itališkų receptų knygą. Pasiraitojau rankoves: dabar tai pagaminsiu tiramisu ar veršienos tartarą, o gal pancanelą!

„Gerais norais pragaras grįstas“, – pasakė patarlė ir nuleido mane ant žemės. Aš nepatingėjau apibėgti prekybos centrus bei vadinamąsias „gurmanų“ parduotuvėles. Man reikėjo labai nedaug: rožinės harisos, raudonųjų aitriųjų paprikų dribsnių, ndujos, fontinos. Ar radau? Aišku, kad ne. Gal sostinėje ir yra, bet gimtajame mieste to nebuvo. Nieko, guodžiau save, ateis vasara, nulėksiu į Italiją ir atsigabensiu ko trūksta. O tada tai virsiu, kepsiu...

Deja, tarsi yla iš maišo išlindo korona ir uždarė sienas. Vėl važiuoti į pajūrį? Ne. Nutariau pradžiai išsikepti Amalfio bobą. Jai sulaistyti reikėjo citrininio likerio. Ir to neradau. Pakeičiau jį lenkiška svarainių trauktine, ne veltui svarainis tituluojamas „šiaurės citrina“. Rezultatas pranoko lūkesčius – boba iškepė puri, neapsakomo skonio. Visi, kas ragavo, gyrė ir klausė, kaip gaminau. Atsakiau nemeluodama: gaminu europietiškai.

 

Problemos sprendimas

„Aš dar sugrįšiu“, – pagrasino Covid-19, išeidamas atostogų.

Pamojavome jam: atia atia ir lengviau atsikvėpėme (berods, birželio 16-ąją). Atostogavome ir mes. O jis ėmė ir sugrįžo. Vėl kaukės, pirštinės, dezinfekcinis skystis ir dviejų metrų atstumas.

Va čia ir įklimpome. Miegamajame. Dvigulėje lovoje. Lova gryno ąžuolo, kraitinė, bet ne guminė, neištempsi dviejų metrų atstumo gulint. Pasiūliau vyrui naktį praleisti po lova – įsižeidė. Pagaliau priėmėm sprendimą: padalinti perpus. „Baigsis karantinas, suklijuosim“, – ramino mane.

Skaudančia širdimi sutikau ir pakvietėm meistrą. Šis pusvalandį liaupsino nuostabų lovos dizainą ir griežtai atsisakė ją žaloti. Dar pridūrė keletą juokelių (nedrįstu pakartoti) ir neatsisveikinęs išėjo.

Atėjo vakaras, o mes taip ir neradome abiem priimtino sprendimo. Vyras pasiklojo vonioje, aš susirangiau fotelyje. Išmušė vidurnaktį. Staiga vyras atbėgo iš vonios šaukdamas: „Eureka!“

Atspėkit, kokį jis rado sprendimą? Ogi prisiminė geografiją, tiksliau – mastelį, naudojamą žemėlapiuose. Mes sudarėme lovos mastelį, pakabinome jį galvūgalyje ir ramia sąžine miegame. Atstumas išlaikytas, galite patikrinti, net pats virusas bejėgis prieš geografijos žinias.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt