Vilija DOBROVOLSKIENĖ, Elektrėnai

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Ateinu
Galvodama kad
Gyvenime taurumo daugiau
Nei šlamšto ir pavydo

Gyvenu
Pažindama
Pasaulį
Kaip perėją
Ar kaip pianino
Klavišus
Ir nesu tikra
Kad gėris
Nugali blogį

Išeinu
Neradusi tikėjimo
Tik pati nežinau
Kokio ir kuo

Pareinu
Vildamasi kad
Kažką supratau
Bet nesu tuo tikra

***
Akmenimis į sielą
Iš aukštai
Ir skaudžiai
Lyg nusidėjėlei
Lyg be kaltės kaltai
Dangau o kur
Malonę tu padėjai
Kad net suklupusią
Perkūnais tu trankai
Gal jau gana ironijos patyčių
Ir sarkazmo
Gal jau gana
Akmenimis
Iš taip aukštai

Edeno sodai viltimi
Pragysta
Ir dažos saulės spinduliais
Dangaus skliautai

***
Atėjau į rudens sekmadienio
Melsvėjančius tolius,
Švelnų vėjo dvelkimą
Ir paraudusias ryto žaras.
Kažin kur tolumoj
Bangos plakas į krantą,
Iš drovumo prisidengusios
Lengvo rūko skara.
Šlapias smėlis atminty
Mano pėdas išsaugo,
Užfiksuoja fiksažais
Vandenyno purslų.
Delnuose gelsvos smiltys
Drugeliais suvirpa –
Lyg gimtadienio žvakę
Jas nuo delno pučiu.
Toks sekmadienis
Mano šventuos ritualuos:
Saulės blyksnio žegnonė,
Išrišimo palaima tyra...
Aš einu į sekmadienio
Melsvėjančius tolius
Susitikt su man skirta
Devintąja banga.

***
Nuo sielos vyzdžių
Vakaras nupūs
Dienos praėjusios
Vargus ir rūpesčius.
Garuos ant stalo arbata,
Viliodama imbiero aštrumu
Ir spanguolių raudoniu.
Už lango supsis
Mėnuo su žvaigždėm.
Ironiškai šaipysis
Įnoringas vėjas –
Į langą trenks
Paskutinius lapus
Ir nuskubės
Sugrįžti pažadėjęs.
O kambary –
Rami tyla
Ir židinys,
Truputį apanglėjęs.
Ir vyno taurė,
Ramybės kvapo
Kupina.
Ir vakaras
Be jokio rūpesčio
Šešėlio.

***
Tik niekam tu neprasitark,
Kad mes išbraidžiojom rugius
Ir kad rugiagėlių glėbius
Mes klojom viens kitam
Po kojom.
Ir kad kvatojom
Iki paryčių
Po valtimi pakrantėje palindę,
Nors ir grūmojo mums žaibais dangus
Ir atkakliai į valties dugną beldės lietūs.
Tik niekam tu neprasitark,
Kad margaspalviai paukščiai
Po lietaus giedojo baugščiai,
Lelijos skleidės ežere,
Rausvos padangės vos nuspalvinta vilnis
Į krantą nešė
Beužgimstančias viltis.
Banga skalavo kūnus, kojas ir akis...
Tik prasitarti niekam negali,
Kad vėrės dangūs ir pragaro ugnis
Užvaldė protą, sielą ir mintis.

Tik niekam tu neprasitark...

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas