* * *
Papilkėjusia, apdriskusia dvaro alėja keliauja ruduo ir ji – moteris ryškiai raudonu elegantišku paltu. Jie abu neskuba – ruduo dar turi kelias dieneles, o ji eina lėtai, po tokiais pat raudonais aukštakulniais čeža atsitiktiniai nenugrėbti lapai, parko suoleliai tarsi susitarę vienas po kito aikčioja, bando suvilioti ją poilsio akimirkai. Bet ji tolsta, o suoleliai liūdnai atsidūsta. Pavydžiai atsidūstu ir aš – visada norėjau būti ryški, pastebima, elegantiška, norėjau būti dėmesio centre, jausti pavydžius žvilgsnius. Nužvelgiu save iš šalies – džinsai, juoda striukė, mėlynas-juodas-pilkas šalikas, patogūs aulinukai. Iki anos moters elegancijos – kaip pėsčiomis iki Mėnulio...
Ji netikėtai stabteli prie dvaro rožyno, neskubėdama išsiima telefoną, dairosi patogaus suolelio ir vienas laimingasis džiugiai girgžteli netvirta lentele. Moteris nepatenkinta pasislenka, pasitaiso paltą, nubraukia neklusnią tobulos šukuosenos sruogą ir pakelia akis į mane – į jos eleganciją trukdančią praeivę. Žvilgsnis tuščias, bespalvis – netgi ne pilkas, be jokių emocijų, be jausmų, be kruopelytės dėmesio ar šilumos. Kūnu laksto nejaukūs šiurpuliukai ir tarsi matau save jos akimis – vargšę apgailėtiną Pelenę iš viduramžių...
Paspartinu žingsnį, bet ne mintis. Dar truputis, ir atrodo, kad jų gyvatynas išlįs netgi pro mano pusilgių palaidų ir gerokai vėjo suveltų plaukų šukuoseną. ,,Tai štai kur jūs, auklėtoja“, – išgirstu ir pamatau, kaip tiesiai per parką atskuodžia mano septintokai. Drėgni lapai slysteli po Mato kojomis ir berniokas visu ūgiu išsitiesia. Nusibaidžiusi visas mintis bėgu prie jo: ,,Kaip tu?“ ir suklumpu visai negalvodama apie apynaujus džinsus. ,,Nieko, auklėtoja, net striukės neišsipurvinau“, – pakylam abudu su auklėtiniu, o apie mus vienas per kitą šurmuliuoja tuzinas paauglių. ,,Tik pažiūrėkit, auklėtoja, kokie praktiški mūsų skylėti džinsai – Matas tik kelius išsipurvino, o jūs – džinsus“, – pergalingai reziumuoja Rokas, pasigirsta nedrąsus kikenimas, virstantis skambiu jaunatvišku juoku.
Įsivaizduoju save elegantišku paltu, madingais aukštakulniais klūpančią ant pilkų lapkričio lapų... Vaikai supranta, kad kažkas ne taip, prityla, Matas ima nerišliai aiškinti: ,,Lapai šlapi buvo, slystelėjau visai netyčia, nesijaudinkit, auklėtoja, viskas gerai...“
Šypteliu. Aplink mane – linksmos, išdykusios, valiūkiškos, šiltos ir pasitikinčios akys... Ir tą akimirką suprantu, kad šimtą, tūkstantį kartų esu pranašesnė už grožio ikoną raudonu paltu – aš reikalinga šiam klegančiam jaunimo būriui, reikalinga kitiems, laukiantiems mano pamokų, o labiausiai reikalinga saviškiams, kurie mane pasitinka tokia miela kasdienine netvarka. Elegantiškas paltas, aukštakulniai, madinga šukuosena – tokie nereikšmingi dalykai...
Vitalija LIŽAITIENĖ
Griškabūdis, Šakių r.
