Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Savo širdyse
Ir vėlei metai nubangavo,
Surinkę dieneles birias,
Kaip laivo burės nušvytravo
Per laiko jūras, per marias.
Nurijom juos, kaip gurkšnį vyno,
Atmieštą ašara karčia.
Jie gundė, dilgino, skraidino
Ir glostė letena šiurkščia...
Bet tai, kas buvo, jau praėjo.
Ir tai, kas bus, taip pat praeis.
Kas tai sukūrė, taip norėjo,
Žmogus tvarkos šios nepakeis.
Tad lieka pasitikt rytojų
Su meilės ir vilties dvasia.
O laimę – pragarą ir rojų
Mes turim savo širdyse...
Atleiskime
Praeina žiemos. Vasaros praeina.
Šerkšnu nužvilga. Nubrenda linais.
Praeina jausmas, dovanojęs dainą,
Tik jo dvasia išlieka amžinai.
Praeina vėtros, potvyniai ir sausros.
Drobulėj sielos pėdsakai žaibų,
Troškimas niekad nieko nebejausti
Ir tai, kas buvo ypačiai svarbu.
Prabėga švenčių spindesys, vilionės.
Nukrinta kaukės dėvimos nūnai.
Praskrieja medžiai pakelės, kaip žmonės,
Kuriuos varge ir laimėj pažinai.
Praeina laikas, pasakomis vystęs,
Palikęs atviras tiktai akis.
Nublanksta klaidos, skriaudos, išdavystės,
Kas sakė, kad širdis neatlaikys?
Praeina viskas. Visada praeina.
Kitaip nebūna. Ir kitaip nebus.
Gyvenimas gražus. Graži ir kaina.
Atleiskime. Šis jausmas nuostabus.
Kas tu, eilėrašti?
Kas tu, eilėrašti – tik gaišatis, paikystė?
Svajoklio godos mirksnyje šviesos?
Žaidimas žodžiais, jausmo karalystė,
Bėgimas nuo vienatvės ir tiesos?
Gal sielos veidas, prakeikimo aidas?
Minios neskaitomiausias kūrinys...
Vidurnakčio gėlos šuva palaidas,
Tik skiemenų ritmingas derinys?
O pagaliau tegu, nors ir neaišku,
Ar tai palaima, ar kokia bausmė –
Daina, giesme, neparašytu laišku
Skandina, traukia jo gili versmė..
Pasaulis visas čia po mūsų kojomis
Dangus ir žemė su mumis ratu...
Dienų nei valandų nebeskaičiuojam.
Pabūkim dar. Pabūkime kartu.
Kol žydi dar piliarožės ir mėtos.
Kol paukščiai grįžta sukti čia lizdų.
Kol dienos vis dar rūpesčiais žymėtos.
Kol atsiliepiam pašaukti vardu.
Kol skamba dar tėvų dainuotos dainos.
Kol džiugina lietuviška šneka.
Kol dar širdies į auksą neišmainom
Ir kol nemanome, kad tai auka.
Kol gyslose dar teka tikras kraujas.
Kol ašara karšta it žarija.
Kol po nakties išaušta rytas naujas.
Kol nenutrūko rožinio gija.
Dienų nei valandų nebeskaičiuojam.
Širdis seniai jau pametė metus...
Pasaulis visas čia po mūsų kojom.
Pabūkim dar. Vanduo dar nekartus.
Jau nebijau
Ar tu jauti, kad mūsų laikas
Brangesnis darosi kasdien?
Nejaučia to gal tiktai paikas,
Kuriam jau viskas vien per vien.
O tau, mielasis, viskas aišku
Ir tau, mieloji, juk ir tau.
Grožiuos neparašytu laišku,
Jį retkarčiais vis paskaitau...
Ir džiaugiasi širdis, kaip vaikas,
Nes žodžių nebereikia jau.
Ir toks gražus mums likęs laikas –
Jame ištirpti nebijau.
Pranašu savam krašte nebūsi
Teigia liaudies išmintis sena.
Glumina keisti vėsumo gūsiai,
Elgesio ir žodžio nedarna.
Kiek spalvų žmogaus jausmų paletėj,
Aibė – nuo baltos iki juodos.
Nors saulelė ta pati mums švietė,
Nors tie patys priesakai maldos.
Ak, kaip trūksta mumyse gerumo,
Meilės artimui, jos šilumos...
Blogio šaknys aižo žemės kūną,
Ar už tai lemtis mums dovanos?
Pranašas savam krašte nemielas.
Neatleis. Nebent tik po mirties.
Smelkiasi vėsa į žemės sielą,
Pusto vėjai nerimą vilties...
