* * *
Tai ne ji, ne, – svirplys patręšusius vartelius girgždina. Ir ne ji ranka sudrumsčia nusekusio prūdo vandenį, o nuo tolumoje tūnančio alksnyno atsliūkinusi jaunatis. Tik obelys linksi vakaro prieblandoje ryškiai baltomis galvomis – vis dėlto sugrįžai... bent prisiminimais...
Ir atgyja visas kiemas: išdidžiai pulką raibųjų vedžiojasi auksaplunksnis gaidys, link vandens krypuoja ančių šeimynėlė, svetimą pamatęs sparnais ir garsiu gagenimu įspėja žąsinas. Urgzteli Rudis – pernelyg arti prisėlino Rainis, tikėdamasis nugvelbti dar likusį skanesnį kiemo sergėtojo maisto kąsnelį. Dan dan – žvanga tėvo galandamas dalgis. Dar tik pirmoji rasa sudrėkino dobilus, bet dalgis jau čiūžt čiūžt pradalgius... Rytoj reikės išdaužyti, greičiau išdžius... Sumūkia Margoji – ar tai toks pat margas veršiukas per toli nuklydo, ar mama eina, kibiru nešina... ,,Krės krės varškės“, – rikteli griežlė... ir...
...Ir nutyla prisiminimai. Ji stabteli – nežinia kodėl, bet kasdien atrodo, kad laiptelių į tą patį aukštą vis daugiau. Neskubėdama rakina duris – niekas anapus jų nelaukia, tik bevystanti obels šakelė, kurią sūnus anąkart iš tėviškės parvežė...
Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.
