* * *
Anuo čėsu, kai aš dar vaikis buvau, pamenu ką mano tetušis tlamočija, kad iš didelią strioką ligonis gali pasveikt. Paporino, kai vėlą rudenį mūsų parapijoj buvo Šv. Kalistantą atpustas.
Taigi į tą kermošių privažiavo, priėjo daug žmonių, pilna bažnyčia ir šventorius buvo. Ale ubagų, tai ilga ailė švintoriuj prisėdo. Vieni kalbėjo ružančių, kiti giesmeles giedojo, dar kiti almužnos prašinėjo.
Pasibaigus kermošiui, ubagėliai gavo naktavot pas gaspadorių daržinėj ant šieno. Anie buvo pavargę, ale visi laimingi, pilnas tarbas paviržią prisidėję.
Dar keli, zbitkavi ubagai, sulindo į zvaninyčią, kur buvo špitoles padėjimas: lopetos, grėbliai, šluotos į dar kiti rakandai. Užu surinktus variokus pirko pas žydą plėčką arielkos ale neturėjo valgymą. Nu ir sumislijo pavogt klebono aviną. Du ubagai išėjo parbogint tą aviną, a likę kiti, uždegę žvakelę, lošė kortom, dūmijo liūrkas.
Tuo čėsu klebonijoj irgi būtą svečių: vargamistra su zakristijonu, dar senbernis bajorėlis su panaite iš palivarkėlio. Čestavojos arbata su piernikais, karštavojo krupniką.
Vėlą adyną įpuolė rėkdama davatkėlė Kaziunė:
– Ratavok, dušaunas tėveli! Zvaniničio vaidinas, nečistos dūšios ti baladojas!
Sujudo visi eit veizėt, kas ten dedasi, tik šlėktelė atkalbinėjo:
– Neikim, gal razbainikai kavojas, dar guzą gausim į kaktą.
– Šventoj vietoj nevalia zbitkavot! – suriko klebonas. – Einam visi, išprajovisim iš tenai.
Nu dar pasakysiu, kad senas klebonas buvo paliegęs – nevaldė kojų. Sėdėjo krėsle, tai slugos nešdavo su visu krėslu kur reikėjo. Tai dabar liepė bažnyčios slūgom jį nešt, a panelė su kavalierium sekė iš paskos.
Ubagai, išgirdę einant pamislija, kad aviną neša.
Vienas žlibas iškišęs galvą i klausia:
– A nešat?
– Nešam, – atsakė nešikai.
– A riebus? – anas klausia.
– Ne kudas, – sako drebėdami nešikai.
– Neškit čionai, ašai jau gelažę išaštrinau belaukdamas.
Tai išgirdę nešikai paleido krėslą ant žemės ir dui į kojas.
Panelė cypdama iš paskos, bajorėlis in krūmą įlindo.
– Durniai, kam paleidot, dar pasikavos pastamsi! – rėkia ubagas.
„Matka boska ratuj“, – tik sudejavo klebonas, nepajuto kai pakilo nuo krėslo – į tolyn sava kojom. Tiktai atsigavo klebonijos kuknėj bestovįs.
A gaspadine šaukia: „Cudai, cudai – klebonėlis pasveiko, ant savo kojų perėjo!“
Taigi, klebonas per tą strioką pasveiko, jau galėjo eiti su lazdele pasiremdamas. Buvo laimingas, už tai ubagam davė didelę almužną, kad nuo jų apturėjo strioką, o per jį pasveiko.
Baigdamas pasakysiu, kad senais čėsais žmonės žinojo, kad iš didelio strioko ligonis gali pasveikt, ale gali į numirt.
Duosiu rodą: jus savą ligonį strioku negydykit, geriau vežkit pas daktariuką.
Mykolas KRUČAS
Jonavos r.
