Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Kai spindi pusnys
pražysta pusnys šaltos nekaltai
ar tavo veidas mėnesienoj švyti
bandau mojuoti laiko atšvaitais
bet per toli ir tau jų nematyti
įkvėpt tavęs
uždusti lyg žuvis
ar laukt ilgiau
kai rodos pėdos vėsta
nueinant noris atsisukt dar vis
šerkšnotą šaką ant pečių nukrėsti
stebėt kaip šypsos krisdama žvaigždė
taip netikėtai pusnyse užmiega
nepasibaigus
ar gali pradėt
ar verta trypti baltą šypsnį sniego
geriau laivelį
baltą iš delnų
įkalinti ilgam tarp tavo rankų
gilyn įbridus į tave einu
pasaulis – tu
ir šito man pakanka
šviesi naktis
taip noris jai paklust
kryžiuojas snaigės
taikosi priglusti
ledinės tulpės žaidžia ant langų
it gulbės plauktų
spindi baltos pusnys
Sniegenos
migdau po oda sniegenas
lai miega
sparnus išglostau jų
rasotais pirštais
o pilnatis
lyg pirmas baltas sniegas
pažymi vietą
tam kad neužmirščiau
tokia stipri apyaušrio pagunda
iš ilgesio
praplėšiu rūką tirštą
juntu kaip sniegenos pabunda
sparnais suspurda
ir lėtai numiršta
kaltės motyvas
suteka į brydę
susprogsta venos
taip tik kaukia vėtros
į sniego pūgą stovime įbridę
apsikabinę
kiek gali apglėbti
Įstrigę pusnyse
Nubundame lėtai: beveik laiku,
Aušra ant medžių džiausto drėgnas kojas.
Šešėliais snaigių krentam nuo šakų
Ir pusnyse kvatojam mes, kvatojam...
Kol juoko aidą sugeria šilai,
Pliki vijokliai vėjo gaidą gaudo.
Veiduos užtrunka ryto atšvaitai, –
O gilios pusnys neskandina, maudo.
Sūpuoja akys spindesį žvaigždžių,
Užgauna vėjas saulės juoką pirštais,
Aš tavo garbanom žaidžiu, žaidžiu...
Kryžiuojas snaigės ir ant lūpų tirpsta.
Aš sumišau, – tai sniego sūkurys,
Kai aklinai naktis duris uždaro.
Žinau iš mūsų vienas kažkuris
Už sniego durų liks net neįtarus.
