* * *
Bėgo drumzlinos žiemos dienos. Ne dienos, tik apyblandos. Vis purškė dulksna arba lijo, kartais rytais sustingrėdavo žemė ir nukrisdavo viena kita snaigė.
Pučiant žvarbiam vėjui ir iš pilko dangaus skriejant purioms snaigėms, išgirdau sode: „Kran, kran.“ Tai kranksėjo atsiskyrėlis kovas, nuskridęs prie pulkelio varnų, kurios ramiai vaikštinėjo už tvoros.
Dar labiau nustebau, kai vieną žiemišką dieną ant šakos virš lesyklos pamačiau raibą paukštvanagį. Pradingo zylutės ir žvirbliukai, nuskrido genelis. Oriai, išdidžiai pasitempęs ir nemirksėdamas stovėjęs paukštvanagis man sukėlė liūdnus prisiminimus. Žinau, kad jis miškų sanitaras, kad tikras gražuolis, bet aš jo nemėgstu nuo vaikystės.
...Man tebuvo penkeri metukai. Kaimukyje turėjome vištų, viena buvo šlubčiojanti raibukė. Mylėjau aš ją – buvo nebaili, leidosi glostoma, iš mano delniuko lesdavo grūdus ir duonos trupinėlius. O kokios švelnios buvo jos plunksnelės, koks raibumas...
Vieną vasaros pavakarę kilo triukšmas – auksauodegis gaidys giedojo ir rėkė, vištos kudakuodamos parlėkė į kiemą, tik mano raibosios nebuvo. Išėjome su mamute į pievas ieškoti. Vištelę radome negyvą su išplėšyta galvele ir nugara. Verkiau, o mamutė vis glaudė, ramino ir aiškino, kad tai paukštvanagio darbas, nes vištelė buvo šluba ir nespėjo pabėgti nuo jo. Negalėjau suprasti, kodėl reikėjo sudraskyti silpnesnę, negalinčią pabėgti. Maniau, kad sergančius, sunkiai einančius reikia užjausti ir neskriausti. Mačiau, kaip mamutė slaugė sergantį tėvelį...
Ir vėliau, kai tekdavo saugoti sode ančiukus ir žąsiukus, danguje vanagai sukdavo ratus. Senosios vištos kudakuodavo, aš šaukdama mojuodavau rykštele, bet vis tiek kartais jie nugvelbdavo žąsiuką...
Trijų Karalių dieną atskrido tikra žiema – su snaigių šokiais, su švelniu šaltuku. Už lango – apsnigtos eglės, kaip nuotakos... Jau po mažą žingsnelį kasdien ilgėja dienelės, tik saulutė labai retai pasirodo. Paukštvanagiui pradingus, lesyklėje lankosi kiti paukšteliai: zylutės, peštukės žaliukės, žvirbleliai...
Vis trumpėjančios naktys prisipildo paslaptingo laukimo šviesos. Neužilgo suskambės skaidrūs zylučių ir grįžtančios saulės varpeliai...
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
