Gražina ČEKAVIČIENĖ. Geometrinės figūros

I dalis

Šiuo sunkiu metu prisiminiau geometriją. Tiksliau, geometrines... Bet apie viską iš pradžių.

Dabartinis karantinas didelių nepatogumų neatnešė, gal todėl, kad pavasarinis praėjo tarsi generalinė repeticija. Tada sukaupėme kone metines kruopų, miltų, cukraus, druskos, mėsos bei žuvų konservų atsargas. O vasarą juodai dirbau sode augindama vitaminus bei mineralus ir kraudama juos į šaldiklį. Už gautus 200 eurų nusipirkau knygų ir pasisiūdinau elegantišką suknelę Naujiems metams. Kad teks sėdėti namuose, nesijaudinau. O kur dar sėdėti pensinio amžiaus personai? Galima ir namuose. O taip besėdint, žiūrėk, netikėtai ima ir išlenda koks nors užslėptas hobis. Maniškis buvo „šokis apie puodus“ (taip pavadino vyras). Kadangi atsargų buvo daug, o svečių pasikviesti negalėjom, viską tekdavo sudoroti patiems. Papildomi kilogramai vyro nejaudino. Gal todėl jo amžiaus vyrai taip mėgsta sportinius kostiumus. Sportinis kostiumas ir nesportuojančiam piliečiui suteikia savimi pasitikinčio statusą bei nesuvaržytą judėjimo laisvę. Aš gi kukliai judėjau apibrėžtame kulinarijos bei konditerijos pasaulyje ir vis tobulinau bei tobulėjau.

Bet atėję Naujieji priminė man geometriją. Elegantiškoji suknelė nesutiko įtalpinti mano asmenybės. Kritiškai pažvelgiau į veidrodį ir nesupratau – gal jis neišsimiegojęs, kad taip blogai brėžia kontūrus? Tačiau ir kitą dieną veidrodis parodė apskritimą. Štai tada ir prisiminiau geo­metriją, tiksliau – geomet­rines figūras. Ausyse suskambo klasės siaubo – matematikės – balsas: „Taisyklingą kvadratą dalijame į du lygiašonius trikampius...“ O kaip padalyti apskritimą? Į šį klausimą galėjo atsakyti viso to kaltininkas – hobis. „Atsargų dar užteks ilgam, bet tu nenusimink ir pamiršk geometriją. Kodėl tau nepasekus vyro pavyzdžiu? Sportinis kostiumas – tai ne frakas ar smokingas. Juo labiau kad teisės ir galimybės, bent jau teoriškai, – lygios“, – šnibždėjo jis man. Sutikau? Aišku, ne. Hobį iškeičiau į geomet­rinių teoremų sprendimą. Ypač susikoncentravau į tai, kaip sumažinti apskritimo plotą.

II dalis

Pasirodo, pasaulyje viskas paremta skaičiais. Labiausiai nusipelnę rašomi ant bank­notų, nes, kaip sako itališka patarlė: „Amor fa molto, il denaro tutto“ (meilė gali daug, pinigai – viską).

Sėdėjau kambaryje ir sprendžiau geometrinę teoremą. Atsakymą jau žinojau, tačiau norint jį pasiekti reikėjo perduoti virtuvės raktus vyrui. Jis pasirodė maisto šventovėje apie pietus ir labai nustebo radęs tuščius puodus. „Tu susirgai?“ – susirūpino. Papurčiau galvą. „O pietūs?“ – į mane žvelgė alkanos akys. Mostelėjau ranka į valgiaraštį. „Tu juokauji. Bet šiandien ne balandžio pirmoji. Visuose trijuose patiekaluose tik du produktai: vanduo ir šaldytos vyšnios. Tai tik angliavandeniai, o kur baltymai ir gerieji riebalai?“ – nesuprato jis. „Reikia ištuštinti šaldiklį“, – mečiau paskutinę kortą ir ištiesiau raktus. Vis dėlto vyras nepasidavė: „O tavo hobis?“ Jis, kaip ir visi vyrai, nesuprato moteriškos logikos, kuri, kitaip nei fizinis kūnas, su metais nesensta. Į vyro klausimą atsakiau liaudiškai medicininiu terminu: „Antsvoris“. „Na ir kas?“ – nesuprato vyras. „Hipertenzija. Podagra. Cukrinis diabetas. Aterosklerozė. Insultas. Infarktas ir dar visa puokštė ligų darželio kandidačių“, – vardijau.

Erzinti alkaną vyrą – tas pats kas erzinti alkaną šunį. Tik kaulo mano rankose nebuvo. Vyras pasiėmė virtuvės raktus ir sušnypštė: „Kad nenumirčiau badu, pasikepsiu lašinukų su svogūnais. Ant viršaus pasileisiu tris kiaušinius. Bet tik sau, – išlaikęs pauzę, pridūrė: – Jeigu nori, iškepsiu ir tau.“ Papurčiau galvą. Palinkusi prie rašomojo stalo skaičiavau kalorijas – mažinau apskritimą.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava