* * *
Šeštadienio vakarą miestas gyveno įprastu ritmu. Išlipęs iš priemiestinio autobuso gatve nuskubėjo vaikinas. Staiga už krūmų pasigirdo įtartinas bruzdesys. Priėjęs arčiau ir pamatęs, kad keturi jaunuoliai spardo gulintį žmogų, Aurimas puolė jį ginti. Dar spėjo pastebėti kažkurio rankose šmėstelint beisbolo lazdą...
Ligoninės palatos tylą trikdė tik lašelinės tiksėjimas. Prie lovos sėdėjo pagyvenusi moteris. Jau pusę metų Aurimas komoje, o ji kasdien prie jo budi. Šalia – į sieną atremti moters ramentai.
Ir – o, stebukle! Vaikinas pramerkė akį!
– Mama, aš turbūt dvi paras miegojau?
– Pusę metų, sūneli...
Vaikinas dar bandė kažką pasakyti, bet kalbėti jam buvo per sunku.
***
Palengva Aurimas pradėjo prisiminti...
Mažo Lenkijos miestelio traukinių stotis šaltą sausio naktį buvo tuščia, tik ant prie senovinės koklinės krosnies stovinčio suolo glaudėsi jaunuolis. Keistai jis atrodė: lauke buvo 25 laipsniai šalčio, o vaikinas avėjo kedais. Net ir vilnonėmis kojinėmis apautos kojos šilumos nejautė. Prie savęs jis buvo prisirišęs du didelius kelioninius krepšius (kad ilgapirščiai nepavogtų). Ryto laukiančio vaikino galvoje sukosi mintis: „Kaip gi šitaip? O juk viskas taip gerai prasidėjo...“
Į Varšuvą Aurimas atvažiavo prekiauti Lietuvoje pirktomis ir tuo metu Lenkijoje taip trūkstamomis prekėmis. Miestas jį pasitiko neoninėmis reklamos šviesomis. Ypač didelį įspūdį padarė ant stiklinio pastato ryškiai šviečiantis Casino užrašas. „Oho, – pagalvojo jis, – pas mus iki to dar toli...“
Pasigrožėjęs svaiginančiu vakarų pasaulio vaizdu, Aurimas, nešinas dviem dideliais kelioniniais krepšiais, patraukė tramvajaus link. Reikėjo rasti turgų, kur galėtų parduoti atsivežtas prekes.
Varšuvos turgus, kuriame prekiavo vietos lenkai bei atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, buvo įsikūręs futbolo stadiono prieigose. Prekeiviai savo prekes išdėstydavo tiesiog ant polietileno, patiesto ant žemės. Aplink zujo įvairiausia publika: pirkėjai, vagys, netgi duoklę iš prekiautojų renkantys reketininkai.
***
Pasivaikščiojęs tarp prekiaujančių ir pasidomėjęs kainomis, čia įsikūrė ir jaunuolis iš Lietuvos.
Prekyba sekėsi ir dienos pabaigoje Aurimas jau turėjo šiek tiek pinigų pragyvenimui bei lauktuvėms. Reikėjo grįžti į stotį ir tęsti kelionę į Lenkijos provinciją. Dar būdamas Lietuvoje iš vieno Lenkijos piliečio jis nusipirko automobilį. Pirkimo dokumentus susitarė sutvarkyti vėliau.
Tramvajaus vagonas buvo sausakimšas. Vos ant kojų pastovintis vyriokas vis spaudėsi prie Aurimo ir graibėsi, lyg praradęs pusiausvyrą. Vaikinas stovėjo ir kentė, rankose spausdamas krepšių rankenas. Pagaliau stotis. Nešinas neparduotų prekių likučiais, išlipo.
„Reiktų užkąsti“, – pagalvojo keliautojas ir ėmė dairytis užkandinės. Tik išsitraukęs piniginę suprato keistą tramvajaus bendrakeleivio elgesį. Pinigų – nė kvapo, visa laimė, kad bent dokumentai ir bilietas į Lenkijos provinciją liko.
Skambutis į policiją nuvylė. Atvykę pareigūnai tik skėsčiojo rankomis. Kiek pavežioję po rajoną, dairydamiesi įtariamojo ir patarę atidžiau saugoti savo daiktus, išvažiavo.
Nuotaika nepasitaisė ir paskambinus į namus. Viską papasakojęs žmonai pasakė namo negrįšias, kol neuždirbs visų pavogtų pinigų. Tokių minčių vedinas ir atvyko į mažą miestelį, kur jį pasitiko tik šilta krosnis ir suolelis geležinkelio stotyje. Ten ir prabudo šaltą žiemos rytą.
***
Kavos aromatas kėlė nuotaiką. Pagaliau Aurimas susirado žmogų, pas kurį iš Vilniaus važiavo tvarkyti automobilio pirkimo dokumentų. Tai jo žmona nelaimėlį keliautoją dabar vaišino kava.
Lenkijos provincijoje atvykėlis praleido pusę metų. Varšuvos turguje prisipirkdavo prekių ir mažame miestelyje jas perparduodavo brangiau nei pirko. Greitai perprato šio verslo subtilybes, jam sekėsi. Išsinuomojo butą. Atsirado verslo partneris iš Sankt Peterburgo, su kurio kartu dalijosi gyvenamuoju plotu. Aplankė žmona.
Po pusės metų jaunasis „kolumbas“ grįžo namo. Gyvenimas vėl ėmė tekėti sena vaga. Tačiau neilgai. Aurimas negalėjo net nujausti, kad likimas ruošia naują išbandymą – puolęs gelbėti chuliganų užpulto nepažįstamojo pats taps jų auka.
„Negi man ir vėl taip blogai?“ – šmėstelėjo mintis, kai kineziterapeuto prilaikomas iš naujo mokėsi vaikščioti. Po pusę metų trukusios komos Aurimas buvo pamiršęs ne tik kalbėti, bet ir vaikščioti. Ilgos treniruotės pareikalavo daug jėgų ir kantrybės. Ne kartą krito ir iš skausmo sukandęs dantis vėl kėlėsi.
– Eik su ramentais, taip bus lengviau! – kineziterapeutas įdavė dvi alkūnines lazdas.
– Arba eisiu be ramentų, arba visai nereikia, – sviedęs jas šalin Aurimas lėtai, bet užtikrintai nukrypavo savo kojomis. – Jei jau einu pats, vadinasi, man ne taip ir blogai, – tarsi kažkas pašnibždėjo į ausį...
***
„Kas toliau? – smelkėsi mintis iš naujo žengiant pirmuosius žingsnius. – O juk apie tai svajojai, – mintyse sau papriekaištavo vaikinas. – Sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje svajojai bent iki tualeto pats nueiti, ir štai eini, ko dar reikia? – šaipėsi vidinis balsas. – Net medikai šito nežadėjo, mamai vis sakydavo: kaip Dievas duos.“
Iš reabilitacijos centro namo Aurimas grįžo sėdėdamas rateliuose. Viena – žengti kelis žingsnius laikantis lygiagrečių, visai kas kita – užlipti į ketvirtą aukštą. O kas toliau? Iš vieno kambario į kitą, nuo miegamojo lango iki svetainės lango?
Šimtus kartų jis vėl ir vėl įveikdavo tą atstumą, kaskart pro svetainės langą pažvelgdamas į kieme jau daugiau nei pusmetį stovintį savo automobilį ir vis pagalvodamas: gal kada nors vėl sėsiu prie vairo...
Bėgo laikas. Eisena tvirtėjo. Atsirado naujas maršrutas: butas, laiptai, automobilis. Iš ketvirto aukšto nusileisti laiptais buvo tikras iššūkis, užtat apačioje laukdavo didžiulis malonumas: atsirakinti automobilį, atsisėdus perjunginėti pavaras, kojomis spaudyti pedalus. Mintyse stebėdavosi: „O juk nepamiršau.“
Pasivaikščiojimų atstumams ilgėjant eisena vis labiau tvirtėjo. „Laikas pradėti vairuoti!“ – vieną rytą nusprendė Aurimas. Vairuotojo pažymėjimą, kaip ir nemažą vairavimo stažą, jis turėjo. Bet ką daryti taip ilgai nevairavus? Gal pakartoti vairavimo kursą su instruktoriumi? Ir tada prisiminė bičiulį, su kuriuo susipažino reabilitacijos centre.
***
Arvydas irgi buvo neįgalus. Anksčiau jis dirbo inkasatoriumi, bet per apiplėšimą nusikaltėliai jam peršovė galvą. Po ilgo gydymo ir reabilitacijų Arvydas vėl galėjo vairuoti automobilį. Pakako vieno skambučio, kad suprastų, kokios pagalbos reikia bičiuliui. Kitą dieną Arvydo automobilis jau stovėjo Aurimo kieme.
– Na ką, važiuojam su vėjeliu? – paklausė Arvydas, kai bičiuliai įsitaisė automobilio salone.
– Važiuojam, – sėdęs į vairuotojo vietą atsakė Aurimas.
Automobilis lėtai pajudėjo miesto link. Apsukęs keletą ratų jis jau žinojo, kad sugebės vairuoti ir netgi galės vežioti kitus.
Vairavimo kursuose sekėsi puikiai. Gyvenimas palengva grįžo į įprastas vėžes.
Bėgo metai. Per juos nutiko daug dalykų, bet niekada iš atminties neišdilo tie jaunystėje patirti įvykiai.
Kiekvieno žmogaus gyvenime gali visko nutikti. O jei atsitiktų taip, kaip tam vaikinui, svarbiausia – labai norėti rasti išeitį. Ir nepamiršti padėkoti likimui už skirtus išbandymus – išlaikytus egzaminus.
Antanas MARČIULYNAS
Vilnius
