Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Smilgelė pakelės esu
Beauštantis rytas – dar mano.
Prastumdė debesis aušra,
Gamta pabudo su rasos lašu.
Aš niekas – smilgelė pakelės esu.
Siaurom akim vis žiūriu, kaip debesys danguj vaitoja
Parašo saulė spinduliu ilgu
Šis rytas mano –
Dar diena, kita ir dar kita...
Subėrė man ruduo po kojom
Šilkinius patalus spalvų,
O rašančios šakelės smailios
Nebraižo rankų, juk jų aš nejaučiu...
Audringai taškosi vėl vėjas.
Nuplikina šakas,
Medžius nuogus paglosto,
Net ąžuolai viltingai ateitin nugrimzta.
Pralėkusi pilka diena spalvas susėmė,
sutaršė dangų,
viltis pasėjo.
Diena išėjo...
...sustingo smilga pakelės.
Kaip gera
Kaip gera tarp šiltų žmonių,
Su šiluma, tikru jausmu.
Kai galvą ten gali padėti
Ir bėdas savo jiems išlieti.
Kai galvą tu keli aukštai,
O žemė rodosi, kad žydi.
Gyvuoji tu tada tikrai,
Tegul dabar man jie pavydi.
O aš tikrai esu
Ir būsiu dar ilgai, ilgai.
Kai šypsenos šiltų žmonių
Lydės mane ilgai, ilgai
Atgimstanti gamta kvėpuoja
Pamiškėje karklai pražysta,
Pabunda žemė pamažu.
Pavasariui pravėrus langą
Pražystu su juo kartu.
Kai paukščiai medžiuose visi
Natas kartojasi ir gieda,
Atgimstanti gamta kvėpuoja,
Ar tu, žmogau, tai supranti?
Gyventi, šaukti aš galiu
Upelio čiurlenimu smagiu,
Kur lenda kirmėlė žalia,
Aš skruzdę sutikau, deja.
Su saulės šypsniu giliu
Ir su rasos lašu skaidriu
Bučiuoju žemę, atbudai,
Su ja ir aš, ar nematai?
Labas rytas, tyli
Kai tavo šypseną ragelyje mačiau,
O lūpos tarė tylų „labas“,
Diena įgaudavo kitą prasmę.
Kodėl dabar tik supratau?
Pačiam gyvenimo džiaugsme, žydėjime
Draugus tu palikai su širdgėla, skausmu
Ir neužpildo nieks kiaurymės.
Tavų akių aš ieškau... nesutinku.
Kodėl gi, labas rytas, tyli
Ir balso nesigirdi iš toli?
Kas vėl prikels tą dieną,
Kad paplepėtum tu su manimi,
Kai angelo sparnais plasnosi,
Visus mus saugosi jau iš aukštai?
Tavoj bibliotekoj pravirko knygos,
Skaitytojai tavieji laukia...
Neatsisveikinai,
Juos palikai ir išėjai
Taip nelauktai....
Kodėl gi, labas rytas, tyli?
Kaimas be žmonių
Pakelėmis beržai siūbuoja, klevai vėl blaškos,
Pašvilpaudamas atidunda į Matuizas bėgiais traukinys
Keliukas, takas... takas ir takelis
Nesutikau aš nieko,
Kur žmonės, kur jie... ar kas pasakys?
Ir dūmas ilgas pilkas, pakyla kaime virš namų,
Viršūnėmis praslenka rūstūs debesys,
Papieviais ir arimais kyla rūkas
Raitojas ūsus rytas ir spragsi pirkioj židinys.
Gimtasis kaimas mano, o žmonės kur?
Tai kas brangesnė mums – žmonių gyvybė, laisvė ar viltis?
Galbūt pamynėm gėdą, sąžinę, vertybes
Savam Matuizų kaime susvetimėjom
Ir ligos baisios siautėja kaip vėjai,
Koronė veržias į mūs saugius namus.
Ar bausmę gavome , o gal pelnytai užtarnavom,
Gyvybėmis mes mokam nekaltų žmonių,
Juk kaimas be žmonių negyvas kaimas.
Kur dar surast vilties gurkšnelį, išsaugot ir apsaugot...
Tai kas tas kaimas, kaimas be žmonių?
