* * *
Ji puikiai žino – nors iki namų dar pora gatvelių, kiemo sargas jau suklūsta, pastato auseles ir išlenda iš būdos, laukdamas grįžtančios šeimininkės. Visai nesvarbu, kad kartais lašnoja įkyrus lietus, pučia žvarbus vėjas ar ant margo kailio krenta šlapdribos kąsniai. Tukas ištikimas – šeimininkę reikia pasitikti bet kokiomis aplinkybėmis, tad kai niūriai tamsų besniegės žiemos vakarą automobilio žibintai neapšvietė augintinio figūros, Lina nutirpo: nejaugi atsitiko nelaimė, nejaugi ji liko viena? Moteris kuo skubiau įvairavo automobilį į garažą, net neuždariusi jo durų, puolė prie voljero. Tukas nepasirodė. Ji įjungė telefono žibintuvėlį ir išvydo rudas, protingas akis. „Kas tau atsitiko, gudruti, nejaugi susirgai?“ – nejučiomis garsiai paklausė, o šuo, tarsi suprasdamas šeimininkės rūpestį, snukučiu mostelėjo būdos gilumon. Ji pašvietė toliau. Pačiame kamputyje už margos nugaros kiūtojo mažas susivėlęs pūkų kamuoliukas. Katinukas buvo tikras bėdulis – silpnas, pasišiaušusiu kailiuku, ašarų ir baimės pilnomis akytėmis, net sunku patikėti, kad iš nežinia kur atklydęs mažylis sugebėjo pasiekti šunelio namus. „Šaunuolis, Tukai, tu tikras gelbėtojas, – paglostė juodą galvą. – O ką su tavimi, vargšeli, daryti, net neįsivaizduoju...“
Po geros valandos gelbėtojas, sulaukęs vakarinio skanėsto, budriai snaudė, o išgelbėtasis, atsargiai nupraustas ir pamaitintas, saldžiai miegojo pintinėje ant seno šeimininkės palto kailinės apykaklės.
„Pasilik jį, mama, – parašė sūnus, pamatęs nusiųstą katinėlio nuotrauką. – Turėsi dar vieną draugą, kuris užaugęs taps tikru pelių siaubu“, – ir pridėjo daugybę šypsenėlių. „Lengva tau pasakyti „pasilik“, o ką jis veiks, kai išvažiuosiu į darbą? Negaliu palikti Tuko būdoje, juk neprausiu katinuko kiekvieną vakarą...“ – ir atsakydama nuspaudė keletą klaustukų. „Paltuką pasiūk“, – sulaukė lakoniško patarimo, po kurio sekė dar viena žinutė: „Mama, už geros savaitės grįšiu mokytis nuotoliniu, nes remontuos mūsų bendrabučius, galėsiu prižiūrėti naująjį augintinį“, – ir vėl keletas šypsenėlių.
Keistas nerimas pasklido visu kūnu. Ji pasijuto nusivylusi. Tai, kad Lukas ruošėsi studijuoti Sporto universitete, stebino ne vieną. Daugelis bandė atkalbėti – rinkis informacines technologijas, vadybą, nes koks gi iš tavęs sportininkas, jei sėdi neįgaliojo vežimėlyje? Vaikinas buvo atkaklus. Tiesa, ne itin sėkmingas matematikos egzamino įvertinimas svajonę pakabino ant plauko, tačiau atkakliuosius lydi sėkmė ir tryliktųjų mokslo metų rugsėjo 1 d. Lukas socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka prie Sporto universiteto durų. Vieni aikčiojo, kiti stebėjosi, treti – nuoširdžiai tikėjo sėkme. Ji buvo tarp šių. Nuo pat pirmųjų akimirkų tikėjo, kad Lukui seksis. Skatino domėtis įvairia veikla, dalyvauti renginiuose, neužsisklęsti savyje. Jis toks ir buvo – lankėsi sporto salėje, su draugais atsidurdavo ir mokyklos, ir miestelio šokiuose, dalyvaudavo literatų renginiuose, krėsdavo berniokiškas išdaigas, apie kurias mama kartais išgirsdavo praėjus daug laiko... Tada, kai sūnui teikė gimnazijos garbės apdovanojimą, direktorius nulipo nuo pakylos, rankose laikydamas diplomą. Visa salė atsistojo. Nuošė garsi plojimų banga, o ji ir apsidžiaugė, ir šiek tiek nuliūdo – vienas gyvenimo kelio etapas įveiktas. Kas toliau?
Pirmieji studijų metai Lukui buvo sėkmingi. Nors taikomoji fizinė veikla vėliau vaikinui pasirodė ne tokia patraukli, kaip žadėjo studijų programa, jis prisitaikė ir jau svajojo apie darbo vietą Jaunimo kūrybos ir sporto centre.
O dabar – netikėta žinia: bendrabučiai remontuojami, teks grįžti namo. Ieškoti buto? Tačiau rasti jį patogų žmogui, turinčiam judėjimo negalią, tikrai nebūtų paprasta... „Nesirūpink, viskas čia gerai, į sunkesnes paskaitas iš namų nuvažiuosiu“, – netrukus pyptelėjo žinutė, tarsi nujautusi mamos nerimą. Beliko tik spustelėti trumpą ir įprastą „Ok“.
Rūpestis ant kailinės apykaklės pramerkė akis, kniauktelėjo, tačiau vėl paglostytas, sučepsėjo ir užsnūdo. „Na ką gi, – nusprendė Lina, – iš seno Luko megztinio siųsim tau paltuką, dieną kitą pagyvensi su Tuku, o paskui – matysim.“
Beje, Tukui naujasis raudonas Rainiuko paltukas ne itin patiko – ilgokai uostė vakarykštį draugą, bandė palaižyti, bet megztinis nebuvo skanus. Vis dėlto supratęs, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik dar vienai dienai tapti aukle, šunelis mažąjį katinėlį stumtelėjo link būdos – atseit, lįsk vidun, prižiūrėsiu tave. Dirstelėjęs į pilną pieno dubenėlį, supratingai pažvelgė į šeimininkę – būk rami, užteks abiem.
Už poros dienų namo grįžo Lukas. Dar po mėnesio Sporto universiteto socialinių tinklų paskyroje dešimtis patiktukų ėmė rinkti nuotrauka, kurioje nuotoliniu būdu mokėsi du studentai – besišypsantis tamsiaplaukis vaikinas ir jo treningo gobtuve įsitaisęs rainas katinukas. Beje, Rainiukas tapo Tigru – taip nusprendė Lukas. „Jis užaugs solidžiu, rimtu, mokytu šiuolaikiniu katinu, tad ir vardas turi būti solidus“, – argumentavo sūnus, o Lina tik ramiai šypsojosi – ir išdykęs augintinis, ir sugrįžęs sūnus iš namų išvijo su kiekvienu tamsiu vakaru vis labiau bandžiusį įsitvirtinti vienatvės jausmą.
Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.
