* * *
Patricijos gyvenimas buvo įdomus ir prasmingas. Ji daug mokėsi, stengėsi, norėjo įrodyti, kad gali daugiau negu kiti. Ir jai tai pavykdavo. Mergaitė nepraleisdavo nė vienos pamokos, net per pertraukas sėdėdavo klasėje ir nekantriai laukdavo kitos pamokos.
Patricija neturėjo draugų, nes buvo kukli, rami moksliukė. Jai nerūpėjo šėlioti po mokyklą, kaip kitiems bendraklasiams. Dalyvaudavo konkursuose, buvo skaitovė, rašė eilėraščius, dainavo chore, kūrė skaidres. Taigi buvo tokia nepriekaištinga, kad netraukė nepalankių mokytojų žvilgsnių.
O klasiokai šaipėsi, juokėsi, nedraugavo. Matyt, pavydėjo mokytojų dėmesio.
Patricija šias pašaipas ėmė giliai į širdį, manė, kad tai neteisinga. Juk kai kurios mergaitės ir berniukai taip pat gerai mokėsi, tad buvo skaudu, kodėl būtent ją žemina dėl to, kad stengiasi. Patricija liūdėdavo, verkdavo, į namus grįždavo labai įskaudinta. Tačiau praėjus silpnumo akimirkai vėl stodavosi ir eidavo į mokyklą.
Devintoje, dešimtoje ir vienuoliktoje klasėse ji buvo viena geriausių mokinių. Priimdavo mokytojų pagyrimus ir padrąsinimus nesustoti. O dvyliktoje klasėje viskas pasikeitė. Patricija pajuto, kad jai ima temti sąmonė, nebegali susikaupti. O juk reikės laikyti egzaminus, tad kaip jiems pasirengs, jei taip sunku mokytis? Tapo uždara, kamavo įkyrios mintys. Nėjo į mokyklą, tiesiog nebenorėjo ir neturėjo jėgų. Pati nesuprato, kas jai nutiko. Gal kas išgąsdino ar įskaudino, kad pasidarė kaip nesava? Juk tokia jauna, o tapo ligoninių ir vaistų auka.
Visi labai išsigando. Bendraklasiai, kurie ir taip jos nemėgo, tapo dar šaltesni. Šaipėsi, kad jai skauda galvą, duria širdį, o mokytojai vis veda pas seselę. Nesuprato, kodėl Patricija nebūna pamokose ir nusprendė jos šalintis. Net vienintelė draugė, su kuria sėdėjo per pamokas, persėdo į kitą suolą.
Ne tik mokiniai, bet ir mokytojai ėmė priekaištauti, kodėl būtent dabar, paskutinėje klasėje, ji sugalvojo susirgti. Patricija nežinojo, ką jiems pasakyti, juk pati tyčia nebūtų to dariusi. Tapo dar skaudžiau, kai sužinojo, kad turės mokytis namuose.
Į pagalbą atskubėjo Patrikas – jos gerbiamas mokyklos direktorius. Jis vienintelis nepyko ir neįžeidinėjo, kad ji taip pasikeitė. Patriku direktorių pavadino, nes jis vienintelis jos, atstumtosios, nepaliko likimo valiai, visuomet kalbėjo ramiai, švelniai, nekritikavo.
Ramunėlė – mokyklos socialinė pedagogė taip pat buvo jo išrinktas žmogus, mokėjęs nuraminti. Patrikas ir Ramunėlė netgi pasiryžo tapti Patricijos draugais, kad jai būtų lengviau pakelti netikėtai jaunus ir trapius pečius prislėgusią naštą.
Bėgant laikui Patricija palengva tiesėsi, norėjo baigti mokyklą. Su pagalba: prisėdimu šalia, apkabinimu, paskatinimu, o ne kritika ir užgauliojimu.
Šiandien Patricija – specialistė. Ji netgi tapo poete, išleido savo pirmąją poezijos knygelę. Pristatė ją savo mokykloje, grįžusi čia po šešerių metų. Patrikas, mokyklos direktorius, ją pakvietė tai padaryti. Patriciją padrąsino, suteikė pasitikėjimo, kad galėtų tapti savo mokyklos poete, vėl jaustis laiminga, reikalinga ir svarbia. Jai tai buvo tarsi atlygis už čia praleistus liūdesio ir skausmo kupinus metus.
Patricija tikisi, kad Patrikas dar ne kartą prisės šalia, ištars kokį gražų, šiltą žodį, nes gerbia ją už išsaugotą paprastumą!
Patricija nežino, kaip susiklostys jos gyvenimas, tik įsitikinusi, kad dar ne kartą pakvies: „Patrikai, prisėski prie manęs“. Nes jį myli kaip žmogų, kaip savo Angelą!
Kristina PURONAITĖ
Kupiškis
