* * *
Ryto aušroje maudėsi jau žalsvėjančios beržo šakelės. Grįžtantis pavasaris bandė spalvas ir derino paukštelių giesmes. Medžiuose plyšavo varnėnai. Paukščių balsai liejosi į vieną skardų skambesį ir jau sprogstančių beržų pumpurus.
Eimantas kontoroje nuo popierių šūsnių, brėžinių ir skaičiukų pasijuto kaip išsunkta citrina. Slėgė jį miesčioniški, beprasmiai bendradarbių plepalai, nuolatiniai telefonų skambučiai. Tuščiam bute jo taip pat niekas nelaukė. Čia siela prarasdavo ramybę, grįždavo skausmas. Iki kaulo buvo įgrisęs toks gyvenimas. Norėjosi trumpo atokvėpio. Pasiprašęs atostogų, išvyko į Šventąją. Jau po dienos atsipalaidavęs vaikščiojo ramiomis miestelio gatvelėmis ir mėgavosi gamtos natūralumu. Tokia jau ta Šventoji – jauki, rami, apsupta nuostabaus grožio gamtos ir suteikianti galimybę atsipalaiduoti.
Nuėjo prie jūros. Į krantą bangos ritosi, lūžo. Jūra putojo, šniokštė... Raminantis pušų kvapas ir galybė mėlyno dangaus... Traukė į krūtinę gaivų pavasario orą. Jūros ošimas lyg muzika ramino ir guodė. Jos norėjosi klausytis dieną ir naktį. Nuostabus buvo vakaras. Saulė savo ugninio disko kraštu lietė vandenį, o jūra prie horizonto degė, liesdamasi su raudonais debesėliais. Danguje žąsys braižė trikampius, klykavo žuvėdros. Tai vienur, tai kitur skambėjo pavienių poilsiautojų balsai. Pajūriu patraukė link kopų, kur rymo trys ,,Žvejo dukros“, aplankė senąjį molą. Prisiminimai iš praeities šildė jausmus.
Plaukiojo lengvas vėjelis, nešdamas jūros ir smėlio kvapą. Staiga jo dėmesį patraukė aukštos, elegantiškos moters siluetas. Vėjas kedeno nepaklusnias jos garbanas, o bangos, šliauždamos per smėlį, lietė kojas.
Jis vengė trumpalaikių pažinčių. Ilgėjosi tikro, mielo jausmo.
Eimanto laimė kadaise nutrūko netikėtai ir skaudžiai, kai avarijoje žuvo jo žmona. Širdis dužo į milijoną šukių, jautė tuštumą ir gėlą. Nebuvo jėgų nei gyventi, nei mirti, tik begalinis troškimas, kad sugrįžtų Alma. Diena po dienos, metai po metų skausmas silpnėjo, traukėsi, blėso. Laikas viską sustabdo: ir tekantį kraują, ir beržo sulą, ir žmonių ašaras. Atrado savyje jėgų ir suvokė, kad turi gyventi, kad gyvenimas stipresnis už mirtį, nors užmiršti Almutės jis neįstengė. Vaikščiodamas mąstė, kad pasaulis bus ir tada, kai mūsų nebebus – saulė tekės ir leisis, rudenį keis žiema. Nei dangui, nei jūrai nesvarbu, ar žmogus egzistuoja, ar ne. Ir kodėl reikia kažką prarasti, kad suvoktum gyvenimo prasmę – mirtis amžina, o gyvenimas – tik vienas akimirksnis...
Praeidamas pro nepažįstamąją, pastebėjo jos susimąsčiusį, skausmo paženklintą veidą. Pakėlė į smėlį nukritusius akinius ir tylėdamas padavė. Ji vos žvilgtelėjusi į Eimantą, abejingai ištarė:
– Dėkoju.
Nenorėjo jos trukdyti, nors knietėjo sužinoti, koks skausmas slypi širdyje. Atrodė, kad Eimantas jai neegzistavo. Vis dėlto ji pakėlė nustebusias žydras akis. Neįprasta buvo jos ramybė. Nelinksmose akyse matėsi ašarų pėdsakai.
Įkvėpęs gaivaus oro gurkšnį, jis nedrąsiai paprašė:
– Papasakokite, koks skausmas jūsų širdyje. Gal palengvės...
Staiga ji garsiai pravirko. Užsidengė delnais veidą ir kūkčiojo taip sielvartingai, kad jis negalėjo nepatikėti ašarų nuoširdumu.
Mėnesių mėnesiais slopinta kančia prasiveržė ašaromis. Aprimusi papasakojo apie savo seserį dvynę, kuri prieš penkerius metus mirė nuo leukemijos. Mama pasiligojo, o tėčio širdis neatlaikė praradimo skausmo ir ištiktas infarkto jis iškeliavo amžinybėn. Prieš dvejus metus ir jai pačiai diagnozuotas kraujo vėžys. Praėjo jau du gydymo kursus. Tai pagerėja, tai pablogėja... Po dviejų savaičių ruošiasi važiuoti į ligoninę trečiam gydymo kursui. Čia atvyko nuvyti nežinios mintis ir sustiprėti.
Eimantas pažvelgė į jos blyškų veidą, neabejodamas tų žodžių nuoširdumu. Žmogui, stovinčiam ant nebūties slenksčio, nebėra jokio tikslo dangstyti skaudžią tiesą spalvingomis melo gijomis.
Ilgi pokalbiai apie įdomius dalykus juodu artino vieną prie kito. Tai buvo jau subrendusių, daug iškentėjusių žmonių jausmai. Būdamas šalia jos, Eimis jautė vidinę ramybę, pusiausvyrą, tikrumą. Abu jie perplaukė per didelę kančių ir praradimų jūrą. Silvijos buvimas gaivino sielą.
Tos kelios atostogų dienos bėgo, prabėgo... Išsiskyrė, susitarę susitikti rugsėjį. Jis atsisveikino net telefono numerio neužsirašęs, bet šventai tikėdamas, kad rudenį jie vėl čia susitiks. Atmintyje išliko Silvijos siluetas, besileidžiantis į pajūrio smėlį, ir žydros akys. Jis būtinai jos lauks...
Buvo visokių valandėlių – abejonės norom nenorom lindo į galvą. Artėjant rugsėjui, Eimantą vis dažniau ėmė persekioti nerimas. Iš atminties nedilo jos pilnos liūdesio akys ir blyškus veidas. Visgi nuvijęs liūdnas mintis tikėjo, kaip jie eis per baltais purslais trykštančias bangas susikibę už rankų ir nesiskirs niekada.
Iš pavasario išplaukiantys prisiminimai nuramindavo ir padrąsindavo. Įsivaizdavo jūros vėją, nešantį smėlį. Smėlis judės ir srovens kaip vanduo. Dundės, šniokš jūros bangos, griūdamos ant balto kranto...
Net ir didelių audrų apiplėšytas medis atsilaiko ir sužaliuoja...
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
