Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Išbrisiu žiedlapių pusnis
Lašnosiu lietumi
Į ilgesį,
Į vystantį žiedą...
Saulės ašaros
Širdim nurieda...
Lašėsiu saule
Į gervių klyksmą...
Šviesa tikėsiu
Žydinčių vyšnių...
Su saulėtu lietum
Pavasariai sugrįžta...
Išbrisiu
Žiedlapių pusnis –
Širdy nors ne ruduo,
Tačiau ir ne jaunystė...
Svarbiausia –
Nesuklupt,
Svarbu –
Pusny nepasiklysti...
Dievišką šviesą semiu...
Čiulbėjimas smelkias į tylą –
Liečiu ją delnų virpesiais.
Pavasario pievoj suskyla
Skambėjimas gervių klyksniais.
Ištaškius rasas bėga pieva,
Nuskendus žiedų ilgesy.
Gyvenimo pėdos išlieka
Bebėgančio laiko kely.
Alsuoja atodūsiais žemė,
Užklota aikštingu klyksniu.
Žiedai saulės šypseną geria,
Ir mano širdy taip šviesu!
Brendu į pavasario tylą
Klausyti beržų šnabždesių,
Nors laikas sekundėmis lyja,
Aš dievišką šviesą semiu...
Žydėsim ilgai...
Išbalusiuos soduos supuosi
Lyg vaikas baltuos vystykluos.
Lopšinė atplaukia iš tolo –
Vaikystės lig šiolei ilgiuos...
Žieduos tarsi bitė paklystu,
Nektaro kvape apsvaigstu...
Jaunystė nubėgo žaltvykslėm –
Pėdelėm šviesių atspalvių...
Pakvieski į žydintį sodą –
Nubalo ir mūs smilkiniai...
O tokie jauni dar atrodom,
Juk žydim – žydėsim ilgai!..
Laimę suradau...
Neskaičiavau aš savo žingsnių,
Kiek kartų Žemę apėjau
Ir kiek ritmingų širdies tvinksnių
Gyvenimo kely jutau.
Neskaičiavau ir meilės žodžių...
Tikri ar ne jie – nesvarbu.
Tik maldžiau troškulį jais godžiai
Tarp ryto–vakaro žarų...
Neskaičiavau likimo smūgių –
Skaudžių žaizdų neskaičiavau.
Gyvenimo kely suklupus
Kas kartą kėliausi drąsiau...
Skynė žodžius nuo lūpų vėjas,
Ėjau, bridau, paukščiu skridau...
Gyvenimas džiaugsmu virpėjo,
Kai savo laimę suradau...
Saule pakvips...
Šerkšno pėdomis metai nubėgę
Sidabruos tyliai tyliai plaukuos,
O raukšlelės veide – laiko rėžiai –
Šypsenoj juoko smiltim dulksnos...
Balto angelo švelniai lytėtas,
Suspurdės bučinys nedrąsus.
Vis gilyn smigs pavargusios pėdos,
Apibėgdamos metų ratus.
Laiko pirštai sekundę po lašą
Nuo aušros lig aušros nuraškys...
Iš širdies žodžiai laša ir laša,
Kaip rugpjūtį žvaigždėta naktis...
Tu, saldžių pažadų užkerėtas,
Išbraidysi giliausias pusnis. –
Du krantus kažkada jungęs lieptas
Vėl pavasario saule pakvips...
