Netekome mielos bičiulės, ilgametės „Bičiulystės“ autorės Stefanijos Fedulaitės. Daugelį metų jos jautrūs ir įtaigūs žodžiai guosdavo negalią turinčius žmones. Prisimindami Stefaniją, dalijamės jos kūrinių ištraukomis.
Gyvenimas – tai meilės kalnas, į kurio viršūnę žvelgdamas eina žmogus. Eina ir tikisi kada nors užkopti į ją.
* * *
Gyvenime mano, broli aklas, ar tu mane, ar aš tave vedu? Meile mano, drugeli margas, auginau tave kaip mokėjau. Prašiau tik į saulę neskristi, nes gali sudegti.
Angele sarge, kaip maldą mane prieš sapną apkabink. Už rankos paimk ir veskis, kur meilė gyvena. Bet tu tyliai į ausį kuždėjai: „Tavo meilės metai praėjo“.
* * *
Neliūdėk, bičiuli, jeigu apsiniaukę. Jeigu lietūs lyja. Pavasarį dienų be saulės tiek nedaug. Kas trokšta saulės, giedrą pamatys. Nenuleisk sparnų, netikėk silpnųjų dalia.
Anapus ribos, ties laiko bedugne, – amžinai viliojanti gyvenimo paslaptis. Tik nesistenk, bičiuli, jos įminti.
* * *
Širdim prie žmogaus einu. Matau nueinantį. Kad ir šauksiu, tu negirdėsi. Per daug nutolę sėdinčių ir einančių keliai. Jie dar viršūnėj, bet laikas visus arčiau žemės nuleis.
Diena nutolsta nuo dienos kaip laivas, palikęs brydę, nubėgančią į tylą. Šaltas, vėjuotas rytas atėjo, tiesdamas dienai šviesos taką. Eik juo, žmogau, ir klausyki, ką dangus ir žemė šnekasi už tavo slenksčio atsistoję, kokį rytojų žada. Atverk jam savo širdies duris, te gražūs žodžiai ir darbai sukris.
* * *
Laike, tu primeni man, – jei iš gyvenimo ką nors ėmei, bent dalį sugrąžinti reikia. Be žodžių iš širdies sugrąžint negaliu aš nieko. Tikiuos, patikėjai jais, bičiuli, ir mane supratai.
* * *
Sako, Dievas nepalieka be takelio į kito širdį nė vieno žmogaus. Sako, per žemę reikia vaikščioti kojomis ir ieškoti takelio į kito širdį.
* * *
Sustoki, akimirka metų šventa. Leisk giedantį strazdą išgirsti. Nušluostyk neišverktą ašarą, saulę languos sulaikyk. Ištieski man delną, žmogau. Įdėsiu gal jau paskutinę meilę negęstančią – vienišą žvaigždę danguje.
* * *
Laike, tu kaip paukštis – laikai snape mūsų dienas. Ar ne per sunku tau jas laikyti? Nepaleisk jų, kol dar širdys moka gintis nuo beprasmio laiko. Pakelk Dangaus skarą, te saulė iš savo sosto žemę glosto. Saulės apšviesti daiktai ir žmonės atrodo geresni.
Viltie, su tavim šviesus kiekvienas rytas, nes tu many esi. Su tavimi, atrodo, žemėj viskas atvira. Tiktai belskit ir būsit įleisti.
* * *
Viskas praeis. Ateis pabaigos minutė. Išplauks iš toli veidai, kuriuos tu mylėjai. Kai jie susirinks – šalia pasisodink. Po žodį į lūpas įdėki. Tikėki, sese, brolau, ir aš su jumis norėčiau pasėdėti. Savo džiaugsmą, vargus iškalbėti. Ant kiekvieno skausmo iškamuotos galvos ranką kaip tvarstį uždėti.
* * *
Už viską tau, gyvenime, esu dėkinga, už akimirką kiekvieną, nematomą rūko lašelį, kuris jau greit pavirs į ašarėlę. Lietum pravirks. Už tą, kuris varge mūsų nepaliks, už tuos, kurie skubės padėti, kai ims labai labai skaudėti. Už visus tuos, kuriuos gyvenime sutikti teko.
In memoriam
Stefanijai Fedulaitei
rašytojai, tapytojai, bičiulei
Jau išeina draugai, nesuspėję
atsisveikint vieni su kitais.
Tarsi žiedus nudrasko vėjas
ir nusineša sodo takais.
Gal jie skuba į šalį žadėtą
pasitikti savosios lemties?
Gal todėl ir ištart nesuspėta
to vienintelio žodžio „sudiev“?
Pasakyt, kaip karštai jie mylėjo
ir kaip troško dar būt mylimi...
Per vėlu, jau varpai nuskambėjo
ir pakeisti lemties negali.
Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius
