Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Tik būk šalia
Aš gyvenu –
Tu gyveni...
Ir degame
Gyvenimo ugny.
Ne laužo,
Žvakės, židinio,
Ne pragaro.
Nemesk į
Mano ugnį
Kreivo stagaro.
Pakurstyk
Plona beržo
Tošele.
Ir būk šalia,
Tik būk šalia.
Naktis
Naktis –
Tarsi juoda katė.
Prisėlina ir žybteli
Žvaigždžių akim.
O sapnas lyg
Baikšti pelė.
Pasislepia,
Pabėga,
Nebegali net prisimint.
Dangumi užsiklojusi
Šunų aplota,
Piktai su šluota
Išvaryta.
Gulies į patalą
Neklotą,
Kad nieks
Nuogybių sielos
Nematytų.
Po dangumi,
Be namo stogo,
Žalioj žolėj
Tarp smilgų
Įsivijus.
Ir alkana,
Ištroškusi
Be proto,
Nes tiktai
Ašarą nurijus.
Kerštas
Aš keršiju tylėjimu
Už žodį purviną
Ir aštrų.
Nemoku atsilygint
Tuo pačiu.
Esu kaip krūmas
Paprastų agrastų.
Nei formos,
Nei žiedų,
Nei vaisių
Ypatingų.
Tylėdama duriu...
Įsminga.
Po akacija
Rodos, šitaip neseniai baltai žydėjo,
Žiedus barstė ant pavasarinio tako.
Negi šitaip greitai viskas ėjo ir praėjo,
Beplėšiant kas dieną kalendoriaus lapą.
Man atrodo, vakar žiedlapiai įskrido
Pro atvertą langą, lyg maži drugeliai.
Ant palangės prigulė, užmigo...
Nubraukiau ranka, pauosčiau – kvepia.
Keistas kvapas, negaliu jo nusakyti.
Kaip šio rytmečio šalna žila
Palietė lapus ir jie nukrito
Taip, kaip ir pavasario žiedų tyla.
Nepražydęs žydėjimas
Ir degė saulei leidžiantis žolė,
Ir raibuliavo taurėje raudonas vynas.
Stovėjau nepražydusia gėle
Vakaro nerimą apsikabinusi.
Raudonas vynas artinos prie lūpų,
Neatsitraukiu – lai bučiuoja.
Ir nepražydusį žydėjimą taip skūpų
Palaisto, sudrėkina, užliūliuoja.
Paleidau nerimą iš glėbio,
Užgeso saulė žolėje.
O tas žydėjimas, kur nepražydo,
Nuskendo neskausmingai taurėje.
