Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
***
Dėl tavęs tiktai
Aš sugriausiu kalnus
Ir nuneš srautai
Ten, kur žodžiai švelnūs,
Ten, kur tu esi,
Ten, kur mes sapne
Ir ranka vėsi
Tavame delne...
Pas tave lekiu
Ir džiaugiuos lyg vaikas,
Ir ilgiuos akių,
Tų, kur skęsta laikas.
Ten kur laukia ateitis –
Už pilkųjų debesų,
Ten, kur mylima širdis,
Ten ir aš kartu esu.
***
Šiltą vasaros naktį
Vėjas blaško sapnus
Ir belieka sulaukti,
Kol saulelė prabus.
Naują dieną pradėtų
Kad ir vėl nuo pradžių...
Laiko tėkmę žadėtą
Aš iš lėto jaučiu.
Tyliai bėga sekundės
Esant čia ir dabar –
Dar esu neprabudus,
Neatgijus aš dar.
Ir akių neatmerkus
Aš patamsy einu
Laukti vėją palankų
Ir saulėtų dienų...
***
Už pilkų debesų,
Tik aukštai danguje
Aš jaučiu, kad esu
Su savim taikoje.
Mintys skraido toli,
O viduj tuštuma...
Sau pačiai šiam kely
Aš kol kas svetima.
Ir užmerkus akis
Nematau tamsoje,
Kol žaizda neužgis
Ten giliai viduje...
Kaip giliajam sapne
Pasiruošti prabust?
Ir raukšlėtam delne
Vėl gyvybę pajust?
Laikui srūvant lėtai
Tarp pilkų debesų
Čia pajausiu ūmiai,
Kad aš vis tik esu.
***
Pavargau
Išsvajotą gyvenimą
Nešti sunkiai,
Nes pakelti sunku.
Sutrikau
Ir tik stingdantį nerimą
Aš jaučiu
Esamuoju laiku.
Sustingau,
Nes paliesti negalima
Tylią kančią,
Kurioje nejauku.
Palikau
Užmaršty tai, kas tariama,
Žengus tyliai
Nepramintu taku.
***
Į užmarštį neša sapnai
Skleidžiant vaizduotės vaisius,
Nes niekada nežinai,
Kas slypi ten anapus
Sapno, paduoto delne
Tyliai vėjuotos nakties.
Aš pajuntu tik sapne
Laisvę nuo dabarties,
Nerimo tyliai lipnaus
Su begalybe minčių,
Pilko beribio dangaus
Ir kasdienybės kančių.
Vakar dienos praeitis
Laiko tėkmėj pasiklydo
Ir nusileidžia naktis
Saugot mane lygi ryto.
