* * *
Devinta valanda. Tėtis vėl vėluoja.
Gustė įsitaiso ant sofos, apsikabina planšetę, tarsi Google galėtų apginti nuo barnių, ore tvyrančios įtampos, virtinės piktų žodžių. Tarsi visos tos būtos nebūtos istorijos, kurias ji taip mėgsta skaityti, galėtų nukelti visai į kitą, kol kas nerealiu atrodantį pasaulį, kuriame net atostogaudama kaime pas močiutę ji nerūpestingai vaikytųsi drugelius, o ne su baime lauktų, kol kieman įsuks įpykusio tėčio vairuojamas automobilis, o apsiverkusi mama padės jai kuo skubiau susirinkti daiktus. Prie šono prisiglaudžia Tigras – rainas katinas, pats geriausias draugas nuo vos atmenamų laikų. Jis patogiai susirango ir ima murkti. Ir Gustė patogiai įsitaiso, priglunda prie katino, pamažu pasinerdama į lengvą laiko ir erdvės atsiribojimą, įmantriau vadinamą alfa būsena... Jos siela keliauja skaitytų istorijų puslapiais, nardo po spalvotas iliustracijas, mėgaujasi nerealiu svajonių pasauliu...
...Blyksteli moneta. „Auksas, tikras auksas, – nudžiunga Gustė, tiesdama ranką. – Kaip norėčiau, kad ji visada būtų mano!“ Moneta, tarsi skaitydama mintis, atsiduria delne. Mergaitė grožisi ja, varto. „Visai kaip ta, kurią mačiau Gintaro muziejuje Palangoje. O, kad galėčiau grįžti į tą vasarą!“ Ir vėjas jau plaiksto šviesius vasarinius drabužius, pakvimpa gaiviu pušyno oru, o kiekvienas rytas pasitinka vaikišku kelionės prie jūros džiaugsmu ir išdykusiomis spalvotų aitvarų uodegomis paplūdimyje. Tada ir įvyko lūžis – kažkas atsitiko tarp tėtės ir mamos. Paguoda buvo ta, kad jie dar nesvaidė vienas į kitą daiktų, barėsi tyliai, bet...
Dabartinė tikrovė – daug niūresnė. Jei tėtis užtrunka – gero nelauk. Net pro uždarytas duris Gustė girdi, kaip kartais dūžta indai, o virtuvėje atsiranda vis naujos lėkštės, puodeliai. Ji bijo kam nors apie tai pasakoti, tad susigūžia kamputyje ir pačia mieliausia vakaro pramoga tampa žaidimas „Uno“ kortomis su pačia savimi.
Moneta blyksteli Gustės delne, o jos protą nutvieskia tuo metu, atrodo, pati protingiausia mintis – kad tėtis su mama niekada nesibartų!
Gustė nubunda. Šviesu. Nors ji miegojo savo kambaryje, savo lovoje, jausmas toks, tarsi naktį būtų praleidusi po angelo sparnu. Duris atidaro tėtis – ne surūgęs, piktas, amžinai bambantis, o linksmai besišypsantis mielas vyriškis. „Kelkis, dukra, papusryčiausim ir ruošimės savaitgaliui prie jūros.“
Ji pasitrina akis, nori sau įsignybti, tačiau delne aptinka laime spindinčią monetą.
„Sapnuoju aš ar ne, visai nesvarbu, – nusprendžia ropšdamasi iš lovos. – Svarbu tai, kad gyvenimas tikrai pilnas stebuklų...“
Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.
