Iš ciklo „Juzefos rūpesčiai“
Jau nuo vidudienio ore sklando muzikos garsai, kviečiantys tiek jauną, tiek seną prie Jono kalnelio švęsti: pašokti, pasilepinti gardėsiais, įsigyti dailių papuošalų ir kitokio gero. Po karantino žmonės jaučiasi lyg ištrūkę iš narvų, net iš užsienio sugrįžusių nemenkas pulkas. Seniai kaimas nematė tiek veidų, negirdėjo pasisveikinimo šūksnių, nuoširdaus juoko.
Ir Juzefa jaučiasi lyg žaltys, pakeitęs skūrą. Svarsto, ar eiti į šventę. Eitų, bet saulė kepina be gailesčio, liepia troboje lindėti. Senoji pamažu nutipena į kiemą, apsižvalgo. Muzika pasiekia, suvirpina ir ją: armonika pasakoja apie meilę.... Dar pasiklauso ir šypteli: būgnus muša Antaniukas. Kiek jis motinai puodų sugadino, katilui dugną išmušė, bet užaugo muzikorius. O dūdą pučia Liudvikas. Tik mažai spėkos beturįs: tai dūda skerdžiamo ožio balsu sucypia, tai visai nutyla – nepataiko Liudvikas į natą, o koks gražuolis buvo, atsidūsta ji.
Bijo į žmones išeiti ir dėl sveikatos: akys nelaiku užrasoja, žvelgi lyg pro miglą, reikia ir stipresnio klausos aparato, bet vis neprisiruošia. Ir kojelės taip brūkši pažemiui, nepamačius didėlesnio žolių kuokšto tik bumt ir guli ant žemelės. Ir namuose pasitaiko, kad pamiršta padus aukščiau pakelti skubėdama. Vėliau, trindama sumuštą vietą, klausia savęs, ko skubinosi. Kas laukia? Sumedėjo, sunkiai lankstosi kauleliai.
Grįžta vidun, dvejoja, bet Liudviko dūda prabyla tiesiai dūšion ir kviečia į šventę. Nutaria: keliaus, paveizės mugėje į pažįstamus veidus ir nusipirks sūrį. Naminį, kmynais barstytą, šviežiu pienu kvepiantį. O kuo pasidabins? Spinta pražioja burną ir Juzė ima traukti spalvotas sukneles, sijonus bei bliuzeles. Ištraukia visą kalną, pavarto ir išsirenka mėlyną baltais žirniukais nutaškuotą suknelę. Užsivilkusi renkasi skarutę.
Išgirsta, kaip sargis ima pašėlusiai loti, bet greit nutyla ir piktą lojimą pakeičia džiaugsmingas cypimas, tarsi pasitinkant seną draugą. Kas apsireiškė? Juzė atsargiai kyšteli nosį prie laukujų durų, pažvelgia ir vos širdis neiššoka iš krūtinės. Vajetau, ar tik nepasivaideno? Kaimynas Algis sugrįžo?
Palikęs besidžiaugiantį šunį, prie durų artinasi vyras. Pamatęs išlindusią šeimininkę, pameta laikomą krepšį, pasileidžia šuoliais, griebia ją į glėbį ir, sukdamas ratu, dainuoja: sveika, Juzele, sveika, saulele, aš sugrįžau. Senoji dūsta iš laimės, net akis patrina, kad gerai pamatytų. Paleidęs Juzę griebia atsineštinį ir abu nuskuba į vidų.
Po tų visų nuotykių Juzefa klesteli ant sofos, nusibraukia išrasojusią kaktą ir žiburiuoja lyg nasturta. Algelio lūpose jos vardas – Juzelė – medum tepa: ne senelė, ne močiutė, o sava Juzelė. Ji murkia lyg soti katė: „Na, Algeli, ir nudyvinai. Prašiau Dievo dar nors kartelį gyvą pamatyti. Ir pamačiau. Ir dar per Jonines. Jaučiuosi lyg paparčio žiedą radusi.“ Kaimynas neskubėdamas iškrauna krepšį, iš kurio ant stalo išsirikiuoja kepalaitis ruginės duonos, naminis sūris, dešros rinkutės, geltono sviesto veideliai ir pyragų pyragėlių stebuklai, barstyti aguonomis, besipuikuojantys liukro kepurėlėmis. „Juzele, papartinių užgriebiau. Pasmulkink, pasiilgau tikro lietuviško valgio“, – gražiai paprašo svečias. Nustebinta senoji pliaukšteli rankomis: „Mislijau eiti, labai norėjau sūrį nusipirkti, o sūris pats lept ir ant stalo besąs, kaip kokioj pasakoj. O kam tiek išsileidai, būt sūrio užtekę“, – pirštu pagraso. „Jei švęsti, tai švęsti mano sugrįžtuves ir Jonines“, – ramina Algis.
Juzė tiesia baltutėlę staltiesę, atbogina lėkštes, smulkina Dievo dovaną. „Gal kavos paruošti? Ne? Anūkai kai buvo apsilankę prašė kavos“, – paklausia ji. „O man gardžiausia kava – Juzelės raugta gira“, – uždainuoja Algis. Senoji skuba į rūsį, glėbia kiek telpa butelaičių ir rikiuoja tarp lėkščių, kryžiaus ženklu perbraukia Joninių valgius ir abu imasi darbo, kaip įvardija senoji. Algis kanda mažai, bet gardžiuojasi gira. „Jau ko pasigedau svetimam krašte, tai tamstos skanios giros. Ne gėrimas, o vaistas“, – giria kaimynas. Neskubėdami užkanda ir Juzė paklausia: „Ar ilgam parvykai?“ Žvelgdamas tiesiai jai į akis atsako: „Visam laikui. Atgal nebegrįšiu“. „O...“, – nutęsia senoji, nežinodama, kaip neužgavus paklausti, ir gauna atsakymą: „Ji liko ten, nepanoro grįžti.“ Ir vėl užbėga Juzefai už akių: „Nebuvau vedęs, gyvenom susimetę, vaikų neturėjom.“ – „Na, to gero yra ir čia, – lengviau atsidūsta Juzė,– o ką misliji veikti?“ Algis galvoja, pirštai sukioja tuščią stiklinę, pagaliau ištaria: „Turiu pasitaupęs, manau ūkininkauti, tik žemės mažoka, gal žinai kas nuomoja?“ Juzė ramiai atsako: „Žinau, – beda pirštu sau į krūtinę, – aš nuomoju.“ – „Betgi tu Daumantukui, ar ne?“ – „Atsakiau jam. Vis akis užsipylęs. Klapatas, o ne darbas. Gali kad ir rytoj pradėti“, – dėsto senoji.
Sujaudintas kaimynės gerumo, Algis sugriebia jos ranką, pakšteli ir paklausia: „O kaipgi tavo daržas, Juzele, žinau, kad pirktinės bulvės nevalgai. Ir kas trešnes padėjo nuskinti?“ Juzefa nuoširdžiai kvatoja: „Bulvės pačios pasisėjo, matysi, o trešnes nulesė paukščiai, ko tik manęs neužpuolė. Kad atbildėjo didžiausias debesis, tai ir nuskuto uogas švarutėliai. Bandžiau su šluota kariauti, ką ten viena prieš šimtus ir dar aukštai. O pernai šalnos pasidarbavo, tai ir paukščiams nedaug teko.“ – „Dabar jau aš pakariausiu“, – pažada Algis ir abu suklūsta, nes Sargis pradeda pasiutusiai loti, žvangina grandinę ir Juzefa eina pažiūrėti, kas vėl prašosi į svečius. „Ogi perkūnas tokius ir nešioja“, – apmaudžiai vypteli, pažinusi buvusį kolūkio brigadininką Jurgį.
Nedidukas, į kuprą sulinkęs Jurgis piktai bara šunį, o pamatęs šeimininkę, juokais ir ją pamoko, kam tokį pikčiurną laikanti. „Man šuo reikalingas sargauti, vaikšto čia visokie, o tamsta kokį reikalą turi, kad atsibeldei?“ – supykusi klausia, mat nemėgsta to žmogaus. Visų nemėgstamas. Tačiau buvęs brigadininkas į Juzefos žodžius atsako saldutėle šypsena, tiesina kuprą ir prašosi į vidų, turįs didelį reikalą. Surūgusi Juzė mosteli vidun. Viduje radęs seniai matytą Juzės kaimyną Algį lyg ir susinepatogina, tačiau, pastarajam ištiesus ranką, pasisveikina, šypteli ir klausia: „Svečias nebuvėlis. Musėt atvykai tėvų trobą parduoti? Kiek nori?“
Juzė pastumia Jurgiui kėdę, padeda lėkštutę ir paragina vaišintis. Šis mielai sutinka, tačiau paragavęs giros nusivilia: „Skanus vandenėlis, bet be laipsnių.“ Mirktelėjęs Juzei Algis pastebi: „Į svečius eidamas turi padėti ir ant stalo, o ne imti.“ Tačiau Jurgis pakreipia ausį ir pasiskundžia blogai girdįs.
Žiūrėdama į nykstančias nuo stalo gėrybes ir gelbėdama aguonų vyniotinį, Juzė garsiai rikteli Jurgio ausin, kokiu reikalu šis atvykęs? Vos nepaspringęs dešrigaliu, įsikiša pastarąjį kišenėn, pakyla nuo kėdės ir iškilmingai pareiškia: „Pirštis atėjau“. Kaimynai susižvalgo, o Jurgis dėsto lyg skaitytų iš rašto: Juzefa garbingo amžiaus, jai reikalinga globa, jos artimieji gyvena užsienyje. Jis gerokai jaunesnis, tad ir pasirūpins ja... Sutrikusi senoji žiūri į kaimyną. Algio žandai pradeda rausti ir vidury Jurgio argumentų jis pašoka nuo kėdės, trinkteli kumščiu į stalą ir pergalingai sušunka: „Pavėlavai“. Buvęs brigadininkas nutyla. „Aš imu Juzelės globą, jau ir popierius sutvarkėm, – rimtu veidu aiškina Algis. – Ko, manai, grįžau iš užsienio? Jos sūnus parašė.“
Senoji užmerkia akis, bet širdyje atleidžia šventą melą, nes sūnus seniai ilsisi kapinėse, bet tą žino tik kaimynas. „Tad gal būsit toks mandagus ir nevarginsite Juzelės?“ – grėsmingai žiūri į Jurgį. Subilda kėdė, nekviestas svečias atsistoja, kažką murmteli po nosimi ir išeina sargio piktų šunažodžių palydėtas.
Patylėjęs Algis pasisuka į Juzę ir prabyla: „Atleisk, kad įskaudinau, bet tas brudas nebūtų atstojęs.“ Senoji šypteli: „Laiku grįžai. Labai laiku grįžai.“
Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava
