* * *
Dangaus skliautai jau raudo, paukščiai džiaugsmingai čirškė, sveikindami ramią ir vėsią aušrą.
Boleslovas naktį sapnavo savo buvusį jaunystės draugą, kurio seniai nematė, ir nutarė jį aplankyti. Girdėjo, kad Petras, išėjęs į pensiją, persikraustė gyventi į seną, nedidelę sodybėlę tarp miškų – savo tėviškę. Uždaro būdo žmogui sunku buvo pritapti mieste. Žmonės jį vadino keistuoliu. Petras nematė to, ko matyti svetimai akiai nereikia, nekišo nosies, kur nereikia, nešnekėjo, kas nepriklauso šnekėti.
Pasakęs žmonai, kad vyksta meškerioti ir įsidėjęs sumuštinį, Boleslovas išvažiavo. Seniai knietėjo aplankyti draugą ir sužinoti, kaip jis laikosi. Važiuojant keliu, jam pasirodė, kad niekada nebuvo matęs tokios žydinčios, tokios saulėtos pievos. Saulės spinduliai sūkuriavo virš geltonų vėdrynų, melsvų veronikų, baltų dobiliukų ir išbėgusių violetinių smilgų. Netrukus vienišus pakelės medžius pakeitė tankus, tamsus miškas. Už jo matėsi maža trobelė, kieme stypsojo šulinio svirtis. Privažiavęs prie sodybos, pamatė Petrą, betupinėjantį prie avilių: pūtė dūlį, kilnojo korius. Šis tik po keleto minučių pastebėjo atvykusį Boleslovą.
Iš pradžių kalba sunkiai rišosi. Papasakojo, kaip rado bičių spiečių, susimetusį slyvos šakose. Susėmė biteles, suleido į avilį. Dabar jau turi tris bičių šeimas.
– Miške radau laukinių bičių drevę, ją saugoju, – pasakojo Petras.
Mažakalbis draugas nusivedė Boleslovą prie nedidelio ežerėlio pamiškėje. Pažeme driekėsi tirštas, pieniškas rūkas. Visur tvyrojo svaigus laukinių gėlių ir iš nakties miego pabudusios žemės kvapas. Aukštai ir žemai skraidė kregždės. Nuo vandens dvelkė tvanki šiluma, dūzgė laumžirgiai violetiniais sparnais. Saulė maudėsi debesėlių putose, braidžiojo ežero viduryje. Medžių lapų šnaresys, paukštelių čirenimas, ramiai linguojanti vieniša valtis priminė vienišo žmogaus gyvenimą.
Petras prasitarė, kad miškas jam kaip tikras tėvas: maitina uogom ir grybais, jam vargus ir skausmus išsipasakoti galima. Mylėjo jis mišką, medžius, žoleles, žvėrelius, gerus ir piktus žmones...
Sugrįžus į sodybą, draugas Boleslovą pasikvietė į trobą. Priemenėje stovėjo nedidelis varstotas, prie kurio Petras meistraudavo. Beržinių lentų sienos ir grindys kvepėjo mišku. Namukas mažais langeliais dvelkė šiluma, jaukumu ir gerumu.
Išgėrę žemuogių arbatos su medumi, išėjo į sodą – į slėpiningų ženklų erdvę. Boleslovas, žiūrėdamas į senus, brandžius medžius, suvokė, kiek daug jie pamena. Ta ramuma, tas dvasingumas privertė pagalvoti, kad gal gilioje senovėje čia buvo protėvių šventvietė, kai medžiai buvo gerbiami, kai žmonės žemę, vandenį, mišką laikė saugotojais ir maitintojais. Dabar jie atsidėkoja ramybės nešimu, šlamančiu susitelkimu, tuo nenusakomu susiliejimo su gamta pojūčiu.
Viduryje sodo stovėjo aukuras. Šalia esantys dideli su baltiškais ženklais akmenys pasirodė paslaptingi, alsuojantys protėvių dvasia. Petras pasiėmė senovę primenantį ragą ir papūtė. Pasigirdo miško ir žemės garsas. Iš akmens plyšio iškišo galvą didelis driežas, pasiklausė ir vikriai nubėgo savais keliais. Kažkur suūbavo pelėda. Iš sodo kampų žvelgė Petro daryti mitiniai medžio drožiniai.
„Betrūksta tik atšliuožiančio žalčio“, – pagalvojo Boleslovas ir paklausė draugo:
– O kur Janina, su kuria ilgai draugavai?
– Išvyko pas gimines į Ameriką turtingesnio gyvenimo ieškoti, – su liūdesio gaidele atsakė Petras. – Gal vienatvė ir atginė į tėviškę. Ateini į pasaulį, pasigroži ir atiduodi ilgesį, viltį žemei. Viskas, kas buvo jaunystėje, jau seniai praėjo, nugarmėjo į užmarštį ir paliko tik takelis į tėviškę, kvepiantis baltais dobiliukais.
Prieš atsisveikinant, prisėdo abu ant senutėlio suolelio, nugaląsto vėjų, saulės, išgraužto kinivarpų, bet vis tebesilaikančio. Gal daug žmonių ant jo sėdėjo – mažų, didelių, senų... Į galvą brovėsi mintys, pro akis plaukė visas gyvenimas ir įvykiai, seniai nugarmėję į praeitį...
Leidosi saulė. Dideliame aukso diske styrojo eglių viršūnės, kaip fantastiški bokštai. Važiavo Boleslovas namo ir mąstė, ką pasakys žmonai – žuvies tai neprižvejojo, bet gal miško medaus stiklainėlis, kurį davė Petras, atpirks jo pramanytą melą...
Taip bemąstant, staiga išniro šernė su trimis šerniukais ir nesidairydama perėjo per kelią. „Kelionė su netikėtumais“, – pagalvojo Boleslovas.
Žmogus tol jaunas, tol nepasensta, kol prisimena vaikystę ir buvusius draugus...
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
