Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Kelias
Keliai: siauri, duobėti rangos.
Tai senkeliai, jie nešaukia manęs,
tai šunkeliai, prisiminimais brangūs
apie vargus, apie kumetines.
Juk tais keliais,
keleliais tais apžėlusiais,
tada dar pirštais badomas visų,
išėjo pirmas kaimo bernužėlis
ieškoti žemėje tiesos, ieškot šviesų
ir jas įnešt į kaimo buitį juodą.
Kely matau jo pėdsakų žymes,
tais pėdsakais aš mokausi žygiuoti,
aš mokausi praeit gimta žeme.
Jei ne lietuviai
Čia aš uždirbtą savo duoną valgau.
Žmona taip pat ne baltarankė,
vaikai, anūkai liepomis, beržais išaugę
taip pat tik savo duoną renka.
Ne užjūrio kraštuose emigrantais virto,
tik Lietuvos keliais, laukais, miškais alsavo.
Juk taip nuo amžių būdavo paskirta
neimti to, kas svetima, ne tavo.
Nedaug jau liko mūsų. Praretėjo.
Pasaulyje jau milijonas gieda.
Jei jau ne mes, tai kas padės jau,
kas pataisys lietuviškąją bėdą?
Takas
Kai šešiasdešimt man sukako
pradėjau aš mąstyt blaiviau, -
kelionėj toj ant savo tako
tiktai vien sau gražus buvau.
Nejau aš vienas jį pramyniau?
Visur aš pėdsakus mačiau,
girdėjau kalbančius kaimynus,
Tave, lyg atramą, jaučiau.
Visi, kurie padėjot eiti,
nuostabūs kaip giesmė šviesi.
Ir tu, dora kantri mergaite,
Brangiausia šiandien man esi.
Mamai
Tu kaip negęstanti žvaigždė
mane vedi į priekį,
ugdai kantrybę nugalėti sunkumus.
Tau, rodosi, nėra kada ilsėtis,
nepabaigti darbai...
jie buvo, bus...
Tavęs seniai nėra...
Bet tą paveikslą šviesų
matau kiekvieną dieną akyse
ir kuo toliau ryškesnį
aš stebėsiu paveikslą tą. –
Mąstysiu, – tai Tava dvasia.
Vizija
Aš eisiu nejudėdamas
į ryto šviesą
ir nekalbėdamas kalbėsiu
apie ramybę ryto šviesoje,
Gebėjimą suvokti,
Labai labai tikėti ja.
