* * *
Mėnulio šviesa
Iki pat vidurnakčio ji laukia, kol kiekviena prieblandos, vėliau – vis tirštėjančios tamsos akimirka apsups tai lengvumo, tai ramybės, tai lūkesčio šleifu. Iš brinkstančio rožės pumpuro atsigeria pirmosios rasos, atsidūsta ir įkvepia gaivaus gimstančios nakties aromato. Ir pati pakvimpa. Ne rože, ne, pakvimpa naktimi – neseniai kažkelintąkart pjautos žolės pradalgiais, obuoliais iš apleisto sodo, rūko užuolaidos vėsa nuo ežero. Keliaudama dangaus skliautu negali atsigėrėti savo atvaizdu ežere, besvajodama užkliūva už pakraštyje beprasiskleidžiančių lelijų žiedų ir tada prisipildo didybės, keisto žavesio, lengvumo. Laikrodžio dūžiai skelbia vidurnaktį. Tai – jos laikas. Kupina jausmų, spalvų, kvapų ir didybės, ji užsimeta ant pečių žvaigždžių sidabru siuvinėtą šleifą ir keliauja į pilį.
Portjerų aksomas sunkus, tarsi švininis, tačiau ji atkakli, nepasiduoda – vienu, kitu bandymu ieško menkiausio plyšelio. Pagaliau portjeros pralaimi dvikovą, o ji įspįsta į vėsos ir keisto kvapo pilną menę. Palengva kopia sienų apmušalais, sliuogia lubomis, netikėtai krūpteli ir atšoka nuo žvakių, neramiai tikrindama, ar jų liepsna nenukando sidabro šleifo kraštelio, paskui sustingsta ties moters veidu. Barzdotas vyriškis atsitraukia nuo molberto, pavargusia ranka brūkšteli neklusnių plaukų sruogą. ,,Kažkas ne taip, kažko trūksta“, – sumurma jis, užsimesdamas ant pečių apsiaustą ir įsitaisydamas neištaigingame krėsle. Kad kažkas ne taip, kad kažko trūksta, supranta ir ji, atidžiau pažvelgusi į dailininko veidą, kuris net prisimerkia nuo aštraus jos žvilgsnio, pakyla iš krėslo ir skubiais žingsniais priėjęs prie lango, bando paslėpti plyšį, tačiau nebegali... ,,Ne, ne, ne, – dabar mano laikas, ne tavo“, – nori ištarti dailininkui ir draugiškai pliaukšteli jam per petį. Žmogus paima į rankas paletę, maišo vieną spalvą su kita, prieina prie portreto ir atsargiai teptuku paryškina akis, brūkšteli vieną kitą raukšlelę. Teptukas tai garbanoja, tai lygina plaukų sruogas, glosto drabužio raukšles, tačiau susiraukęs dailininkas atsitraukia ir pakraipo galvą.
,,Mano laikas, supranti, mielasis, mano laikas“, – ji iš visų jėgų šūkteli nebyliu balsu. Sužvanga sidabro šleifas, keistai viena kitai mirkteli žvakės, iš tolimiausio menės voratinklio artyn pasislenka voras. O ji nelaukia – savo balta ranka mesteli portretan vieną kitą sidabrinę šleifo giją, kamuolėlį ežero rūko, prisiminusi lelijų žiedlapius, moters lūpoms dovanoja jų šypseną. Portretas tarsi atgyja – jame atsispindi ir ramybė, ir laukimas, ir paslaptinga šypsena. Tada ji ir atlaidžiai, ir pašaipiai pažvelgia į dailininką, kuris tarsi apmiršta, atšoka tolyn, apimtas ekstazės laukia, kol jo paveikslas ims kvėpuoti, ištars pirmąjį žodį. ,,Mona Liza, mano Mona Liza“, – šnabžda ant kelių parkritęs ir maldai sudėjęs rankas...
Ji tik atsidūsta – laikrodis jau ne kartą daužėsi, artindamas gaidžių ir ryto brėkšmos metą. Laikas išeiti, kol nesudilo sidabro šleifas, kol dar gaivina ežero rūko vėsa, nes jėgos pamažu apleidžia. Šįkart portjeros draugiškai prasiskleidžia, o ji, išdidi dangaus karalienė, lėtai kopia debesų viršūnėmis, palikdama pilies menėje dar vieną šedevrą.
Pilnatis ant mokyklos stogo
Nuo neatmenamų laikų mudvi geros pažįstamos – tai susižvalgom, tai persimetam vienu kitu žodeliu, tačiau pasivaikščioti kartu vis nepavykdavo – tai ji ima ir niurkteli drumzlinan debesų patalan, tai aš paprastai žmogiškai suniurnu, kad neturiu laiko. O šįvakar ji mirkteli man: „Einam!“ Ir keliaujam abi ant mokyklos stogo.
Ji smalsiai dirsčioja pro trečiojo aukšto langus. „Daug kas pasikeitė, – pasakoju. – Ten, kur dabar vokiečių kalbos kabinetas, kažkada buvo fizikos. Įsivaizduoji, kiek jaudulio patirta už šių durų, laukiant egzamino?“
Pilnatis supratingai linkteli ir lėtai slenka tolyn.
„Čia buvo biologijos kabinetas. Žinok, kai kurių mano testų rezultatai nebūdavo labai geri ir rimtai sugadindavo trimestro reikalus.“ Pakeleivė užjaučiamai dirsteli ir tarsi atsidūsta. „Nieko baisaus, kartais pavykdavo išsisukti, – paguodžiu ją ir pasakoju toliau. – Va buvęs rusų kalbos kabinetas, prisimenu jo šeimininką, nuolat niūniuojantį sau po nosimi... O štai mūsų paralelinės „b“ klasės teritorija – lietuvių kalbos kabinetas, gretimai – mūsiškis, matematikos. Begalinė jausmų skalė tilpdavo už šių durų... Ne tik kūrinių analizė, morfologijos ar sintaksės pagrindai, ne tik painios algebros lygtys su krūva nežinomųjų... Pirmosios gyvenimo pamokos, slapti atodūsiai, linksmas juokas – už šių durų mūsų jaunystės dalis“...
Pilnatis šypteli, pažvelgia pro vokiečių kalbos kabineto langą ir pasuka galvą mokytojos namų link. Tamsu...
Ten, kur biblioteka, mes mokėmės istorijos. Pilnatis – tikra šelmė, šmirinėja po knygų lentynas, skaito pavadinimus, trumpai stabteli prie astronomijos enciklopedijos. „Skaitysi?“ – paklausiu. „Kur jau čia – neturiu laiko. Ir taip užgaišau su tavim. Laikas keliauti tolyn.“
Negaliu nutylėti: „Na dar truputėlį... Prisimeni, kaip vienąkart visa mūsų klasė iš pamokos paspruko?“ Dabar pilnatis dirsteli į mane lyg į kvailelę: „Iš kur man žinoti? Juk aš tuo metu keliaudavau ana Žemės puse“, – mirkteli, pasisupa ant mano sodintų beržų šakų ir žirglioja virš stadiono.
Nulipu ir aš – mintimis – nuo mokyklos stogo. Arbata terasoj atvėso...
Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.
