Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Pavakarys
Debesys. Paukštis. Beržai. Kadagys.
Brenda sodybon pavakarys.
Nustojo giedot devynbalsė pilka.
Slėnyje leidžiasi rūko skara.
Parskrido nakvynei bičių būriai.
Rymo geltoni, žali aviliai.
Suskliaudė gėlės žiedų taureles.
Vėjas pakilęs lietų atneš.
Toli sudundėjo eiklus traukinys.
Braido sodyboje pavakarys.
Vėjas
Vaikutis paklausė: kas čia?
Tai vėjas už lango šiurena.
Tai vėjas nuvytusį lapą
po sodą ir kiemą ridena.
Tamsoj viskas krebžda ir šnara.
Prisigalvoji visko.
Tai vėjas už lango šiurena,
atskridęs iš tolimo miško,
iš užu jūrų ir marių,
iš už kalnų atskubėjęs.
Vaikutis paklausė: kas čia?
Aš atsakiau: tai vėjas.
Prabanga
Plaukia
vaizdai
prieš akis –
kaip užaugo
vaikai,
kaip stiebias
anūkai,
kaip pateka
saulė,
kaip lyja
lietus.
Koks turtingas
gyvenimas.
Kokia
prabanga.
Medis
Papasakok
man smulkiau
apie nupjautą,
sukapotą,
į malkinę
suvežtą medį,
koks jis buvo –
tiesus ar kreivas,
išdžiūvęs ar drėgnas,
kiek turėjo rievių.
Viską
noriu žinot
apie medį, kuris
žvarbiais rudens
vakarais
šildys mane.
Rasa STANKEVIČIENĖ
Kėdainių r.
Skinderiškio parke
Palaikyti rankose žydėjimą,
Paprašyti vėjo, kad neišbarstytų.
Kad per amžiną skubėjimą
Dar suspėtų daug kas pamatyti.
Ir raktažolėse pamestas raktelis...
Pieva, rodos, tęsiasi be galo.
Neieškosiu, jis jau surūdijo
Nuo praeityje išpilto melo.
Susipynė liaunos medžio šakos,
Bėglės mano mintys susiraizgė.
Tik visai visai šalia takelio
Abejingai šliaužė sraigė.
Neparašyti ir neišsiųsti laiškai
Aš nemoku gyventi,
Tačiau gyvenu.
Aš nemoku mylėti
Kaip romanuose myli.
Vis dažniau akių lietų
Maišau su vynu.
Leidžiu dulkėms gulėti
Ant jau pamiršto pianino.
Mintimis parašyti laiškai.
Mintimis įmesti
Tavo pašto dėžutėn.
O atsakymo tikro
Jau laukiu ilgai
Švelnumu nusagstytom
Pėdutėm.
Milda VERKAUSKIENĖ
Kėdainiai
