Gražina ČEKAVIČIENĖ. Mano vaikystės Žolinė

Nedidelis, skurdus šeštojo dešimtmečio miestelis mažos mergaitės akimis atrodo labai didelis, nes aplink jį sukasi visas jos negudrus gyvenimas. Ji, kaip ir visos mažos mergaitės, skuba užaugti: galės avėti aukštakulnius batelius, lankys šokius ir giedos bažnyčios chore.

Nedidelė miestelio aikštė grįsta akmenimis. Viename jos šone, lyg pakylėta ant paaukštinimo, stovi kukli medinė, melsvai dažyta bažnytėlė. Mūrinė tvora juosia šventorių su senais kapeliais. Tarsi kareiviai tvoros pakraščiuose seni klevai saugo mirusiųjų ramybę, ošdami pavėjui.

Didžiausia vasaros šventė miestelyje – Žolinė. Jau prieš gerą savaitę švarinami namai, kiemai šluojami ir barstomi gelsvu smėliu. Tvarkoma bažnytėlė, pinami vainikai jai papuošti, repetuoja choras, visas miestelis su tyliu džiugesiu laukia Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės. Kiekvieno kiemo garbės reikalas pasikviesti kuo daugiau svečių – giminių, draugų, vienišų kaimynų, o moteriškių – surišti dailią žolynų puokštę, kurią reikės pašventinti. Tą iškilią dieną miestelio aikštė banguote banguoja: viename šone skirta vieta statyti ark­liams su vežimais, kitame šurmuliuoja kermošius, tiesiai, senutėliam pastate, įsikūrusi „Užkandinė“ vilioja limonadu, alumi, šnapsu ir saldainiais. Šventės pradžioje visi skuba į bažnytėlę. Pramogos paskui.

Aš esu ta maža mergaitė ir nuoširdžiai pavydžiu daug vyresnėms sesutėms. Jos abi gieda bažnyčios chore. Tačiau šiemet ir man nusišypso laimė: barstysiu gėles. Eisiu procesijos priekyje ir iš krepšelio bersiu gėlytes. Mamai nematant repetuoju prieš veidrodį. Deja, bet nuotaiką sugadina... batukai. Mano avimi sandaliukai pasiūti iš šiurkščios rudos dirbtinės odos. Jų nosys gerokai nudrengtos. Kaip juos avėsiu prie baltos dailiai pasiūtos suknutės? Mamytė nuvažiuoja į Kauną, bet atveža dar vienus baisiuosius sandalus. Jie – raudoni. Nejau stypčiosiu kaip gandras? Verkiu.

Močiutė puikiai supranta, kas man neduoda ramybės. Ji parašo trumpą laiškelį, suvynioja baisiuosius sandalus į laikraštį ir siunčia mane pas batsiuvį poną Jaroslavą. Jis gyvena gana toli. Numynusi penketą kilometrų pasiekiu mažą nameliuką plynoje vietoje. Tiek jam telikę iš tėvų palivarko. Nepaprastai mandagus ponas Jaroslavas, perskaitęs močiutės laiškelį, ilgai galvoja. Liepia ateiti po kelių dienų. Jis padarys, ką gali. Džiugiai lyg drugelis skrendu namo. Mano širdelė trokšta tokių batelių, tiksliau sakant – baleto batelių, kuriuos mačiau viename filme. Tokiais apsiavusi skrisčiau lyg angelėlis procesijos priekyje.

Ponas Jaroslavas padarė stebuklą – sandalai iš raudonų pavirto baltais. Tūpteliu padėkodama ir skubu namo ruoštis šventei.

Išvakarėse mane įkiša į skardinę vonią, gerai išmuilina ir prausia prausia. Muilas ėda akis, bet kenčiu. Ilgus šlapius plaukus supina į daug kasyčių ir liepia eiti miegoti. Bet kaip užmigti? Girdžiu, kad ilgas maldas pabaigusi močiutė nemiega. Nujaučiu, kokios bėdos spaudžia jos seną širdį. Gailiu balsu prašau papasakoti apie jos gyvenimą Varšuvos mergaičių pensione. Ji tyli lyg bandydama mano kantrybę, bet prabyla ir kaip didžiausią paslaptį, lyg draugei išduoda, kaip meilė privertė ją sugrįžti į Lietuvą. „Ten nuostabios bažnyčios“, – atsidūsta močiutė ir prisiminimų takeliais veda mane jomis pasigrožėti. Nepajuntu, kada užmiegu.

Rytas pažadina arklių prunkš­timu, varpų skambėjimu, vežimų, riedančių per akmeninį grindinį, tratėjimu. Šoku iš lovos – ar nepramiegojau? Dailiai susišukavusios, pasipuošusios seserys, nešinos kvapnia puokšte, išskuba į bažnyčią. Nuryju pavydo kirminą: kada aš užaugsiu? Mano geroji močiutė išpina kaseles, iššukuoja, užvelka suknelę. Baltos kojinaitės kiek paslepia sandalų gremėzdiškumą. Atsisakau pusryčių, nenoriu valgyti. Su močiute skubame į Dievo namelius.

Aikštė pasitinka garsais, kvapais, šūksniais. Visi skuba į bažnytėlę. Laukiu savo valandos. Ji ateina. Einu su kitomis mergaitėmis barstydama gėles. Mano širdelė kupina džiaugsmo ir maldos. Po procesijos bandau patekti į vidų, bet žmonių – lyg jūroje smilčių. Kelios moterys priglobia mane šventoriuje.

Iš bažnyčios pasklinda tyras nuostabus balsas, šlovinantis Dievo Motiną. Gieda vyriausioji sesuo. Jai pritaria vargonai ir choristai. Maldoje Švenčiausios Mergelės prašau sveikatos močiutei ir jos sūnui – dėdei Vladui, kuris vargsta tremtyje. Jaučiu, kaip karštas gumulas kyla gerkle, kutena širdį ir nelauktai apsižliumbiu. Gerokai paverkus pasidaro ramu ir giedra. Staiga pajuntu, kaip nepažįstama ranka paglosto galvą ir švaria nosine nušluosto ašaras. Pakeliu galvą ir mano akys susitinka su vienos mane priglobusios moters akimis. Ji irgi verkė. Abi nusišypsome...

Kermošius vilioja ilgais kutuotais saldainiais, laikrodžiais, apyrankėmis ir kitais valgomais stebuklais. Trumpas pinigėlis leidžia įsigyti prašmatnų krak­molinį laikrodį. Pasipuošusi rankos riešą skubu namo, nes neįmanoma surasti savų. Švente esu labai patenkinta.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava