Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Vasaros peizažas
Vasarėlė laukus padabino
Iš prijuostės pabėrus žiedų.
Laumės juostą aukštai pakabino
Iš gražiausių paletės spalvų.
Šienpjoviai tiesia pradalges ilgas,
Tartum jūra banguoja javai,
Saldžias žemuoges veria ant smilgos
Į beržynus atbėgę vaikai.
Tylią naktį papartis žydėjo
Laimės žiedu – žaliu smaragdu.
Liepų šakos nulinko be vėjo
Nuo medaus ir bitelių darbščių.
Pamiškėj raudonuoja avietės
Ir mėlynės prisirpo šile.
Nuostabi tu esi, vasarėle,
Pasipuošus gėlių suknele.
Apklok mane
Apklok mane žaliais lapeliais,
Papuošk žiedais žibučių,
Sušildyk spinduliu saulelės –
Pavasariu aš būsiu.
Apklok mane žiedais margaisiais,
Tau vasara žydėsiu,
Rasos lašais mane pagirdyk –
Iš laimės aš švytėsiu.
Apklok auksiniais klevo lapais,
Jau rudeniu šlamėsiu.
Danguj surasiu paukščių taką
Ir gerves išlydėsiu.
Apklok mane baltais pusnynais,
Tegul širdis sušyla.
Užmigus po aukštais žvaigždynais
Sapnuosiu baltą tylą.
Aldona RAIŠIENĖ
Kupiškio r.
Supsis vasara žieduos
Surinksiu saulės
spindulius.
Tikrai surinksiu –
Jų žemėje tiek daug!
Atnešiu tau...
Su saule apkabinsiu,
tik kantriai lauk.
Sugausim lietų
ir atsigaivinsim –
vėsa užlies mūs veidus
ir pečius.
Kol aušros
žemėn beria šviesą,
sulytą saulę
padalinsime
perpus...
Ir supsis... supsis
vasara žieduos...
Vasarom sugrįšiu...
Mėnesienos juostoj baltos drobės tįsta,
Žvaigždžių raštuos virpa vieversio giesmė. –
Per rasotas pievas vasaros sugrįžta
Paukščiais iščiulbėt ir nužydėt gėlėm.
Kai diena suverpia ploną saulės giją,
Audžiu šviesų taką savo pilnaties.
Mano metų pėdos, taip toli nubridę,
Dar ne vieną kartą vasarom nubėgs.
Nugramzdins sekundes nežabotas laikas,
Ir išdžius žvaigždėtas laimės šulinys...
Tik pažvelk – žaismingai drugiai saulę vaikos,
Vasarai išglosto žydinčias akis...
Mėnesienos soduos žiedlapiai nevysta,
Ir kely negęsta lydinti žvaigždė. –
Per rasotas pievas vasarom sugrįšiu
Paukščiais iščiulbėt ir sužydėt gėlėm.
Aldona MAKSVYTIENĖ
Vilkaviškis
