* * *
Visi turime savo vaikystės medį. Manasis buvo gluosnis. Augo jis mūsų sodyboje šalia tvenkinio, pas mus „prūdu“ vadinamo, iki pusės užžėlusio švendrais. Tie švendrai ant ilgų kotų išaugindavo tokias rudas burbuoles, kurios vėlai rudenį suirdavo, paskleisdamos minkštus pūkus.
Sakoma, kad gluosnis – svajotojų medis. Keltų legendose jis siejamas su poezija, kerais, apžavėjimais. Gilioje senovėje žmonės gluosnio medienos gabalėlį nešiodavęsi kaip talismaną, tikėdami, kad jis padės įveikti liūdesį ar iškęsti sielvartą.
Mano gluosnis buvo senas, storu, žaibo perskeltu kamienu, žemyn nusvirusiomis šakomis, tamsiai žaliais lapais, kurių apatinė pusė padengta balsva spalva. Nebodamas kažkada jį ištikusios tragedijos, gyvavo sau toliau, tik jau padalintas į dvi dalis. Jo mediena viduje jau buvo sutrūnijusi, virtusi pūzrais, užpildančiais atsiradusią tuščią ertmę.
Pro perskelto kamieno plyšius galėjai įsisprausti į gluosnio vidų ir ant tų trūnėsių įsikūrus, tarsi ant minkšto pakloto, stebėti, kas vyksta aplinkui. Geresnės vietos pasislėpti niekur nerastum. Čia mėgdavau tūnoti valandų valandas, kol kas nors pasigesdavo ir imdavo ieškoti. Net lietui lyjant tankios šakos, lyg skėčiu apgaubusios, saugojo nuo vandens čiurkšlių. Ir nuo viso aplinkinio pasaulio. Jaučiausi nuo jo atsiskyrusi ir saugi.
Toje priedangoje gal iš nuobodulio, o gal gluosnio kerų apžavėta, pradėjau rašyti eilėraščius. Iš sąsiuvinio lapų, juos sukarpiusi, pasidariau mažytę užrašų knygelę, kurią slėpdavau drevėje. Rašiau cheminiu pieštuku, kad popieriui sudrėkus raidės neišbluktų. Gal iš tiesų tas medis žadino vaizduotę, kad eilės man liete liejosi. Buvau dar tik pradžios mokyklos mokinukė, o rašiau apie meilę Tėvynei, apie jos laisvę. Tomis akimirkomis man tiesiog svaigo galva nuo minties, kad esu niekam nežinoma „poetė“ ir rašau apie reikšmingus dalykus. Jaučiausi lyg pakylėta į kitą pasaulį, daug gražesnį, didingesnį. O ir aš pati sau tada atrodydavau suaugusi, svarbi. Supratau, kad „kūrybą“ laikyti namuose būtų neatsargu. Mano gluosnis tam labai tiko. Iš ten galėjau matyti, kas vyksta sodyboje, pati būdama nepastebima. Ir nežinau, kas man buvo svarbiau: patsai rašymas, ar žinojimas, kad niekas apie šį mano užsiėmimą nė nenutuokia.
Gluosnyje gimė sumanymas imtis didesnės apimties kūrinio – romano. Buvau ką tik perskaičiusi V. M. Putino „Altorių šešėly“ pirmąją dalį, kuri man padarė nepaprastą įspūdį. Ypač tas Aušrakalnio aprašymas. „Kodėl negalėčiau ir aš apie tai parašyti? – mąsčiau. – Juk pievose prie Milupės – šitiek grožio! O katpėdėlės už mūsų beržyno auga tokios pat, kaip Liudo Vasario Aušrakalnyje. Tik stebėk ir aprašyk. O tų meilės istorijų galima kokių tik nori prigalvoti.“
Po kurio laiko romano pradžia buvo parašyta. Taip įsileisdavau į tas fantazijas, kad mamai pašaukus ir paliepus iš vasarojaus parvaryti žąsis, negalėdavau atsitokėti: iš kur tos žąsys atsirado? Jų mano svajonėse nebuvo.
Pabaigus pradžios mokyklą ir išvykus tęsti mokslų į miestelio septynmetę, savo kūrybą palikau senajame gluosnyje. Kuo toliau, tuo rečiau ją beprisimindavau, kol ilgainiui išvis pamiršau. Kai po poros dešimtmečių mūsų sodybą, o kartu ir mano gluosnį vertė didžiulis traktorius, tada vadinamas „stalinecu“, buvau toli nuo ten. Gal ir gerai. Gaila būtų tų širdžiai brangių vietų ir to mano vaikiškų paslapčių saugotojo. Tikriausiai tai buvo trapusis gluosnis. Jo šakelės, papūtus stipresniam vėjo gūsiui, lūždavo ir krisdavo ant žemės. Surinkdavau jas ir sudėdavau į krūvelę šalia malkinės, kad turėtume pakurų krosniai.
Senasis gluosnis, galingos technikos verčiamas, turbūt visas šakas susilaužė. Tik niekas jų nebesurinko. Kaip ir mano eilėraščių, paslėptų medžio drevėje. Prisiminiau juos tik po daugelio metų, leisdama savo pirmąją knygelę. Nežinau, kas ištiko tuos mano vaikiškus kūrinėlius. „Gal išpustė juos vėjas, ar lietūs išplovė, gal pavirto jie židinio plėnimis?“ – spėliojau. Tik žinau, kad tie gluosnio kerai tebelydi mane lig šiol.
Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius
