Vasarai baigiantis Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) pakvietė į kūrybines dirbtuves „Paprotinės lietuvių šventės drobėje“. 10 negalią turinčių dailininkų tapė Lietuvos tautinio paveldo buitį, paprotines šventes. Dirbtuvės surengtos įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą.
Puiki kūrybinė aplinka
Į Molėtų rajone, Inturkėje, įsikūrusiame „Bendrystės slėnyje“ surengtą kūrybinę stovyklą susirinkusios tautodailės mėgėjos, vadovaujamos primityviosios tapybos puoselėtojos Genovaitės Adiklienės, tapė lietuvių šventes. Į drobes sugulė įdomiausių lietuviškų tradicijų akimirkos, kurias dar šiemet bus galima pamatyti Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.
Panevėžietei Lidijai Dailidėnienei dailės plenerai nėra naujiena, tačiau sulaukusi kvietimo į LND rengiamas tautodailininkų kūrybines dirbtuves, labai apsidžiaugė. „Nuostabi aplinka, nuostabūs žmonės, tokia kūrybinė atmosfera, visi dirbome nuo pirmos minutės“, – įspūdžiais dalijasi L. Dailidėnienė. Ji pasirinko piešti Jonines. „Tai vaizdas iš gyvenimo – mano vyras Jonas, kiekvienais metais su anūkais keliaudavome po laukus, pririnkdavome vaistažolių, žolynų ir visada per Jonines uždegdavome žvakutę, leisdavome vainikėlius ežere.“ Tautodailininkės nutapytame paveiksle matyti Inturkės bažnyčia, laužavietė – perteikiama Joninių šventės atmosfera. Moteris sako piešusi 3 dienas be pertraukos – ne juokai užpildyti tokią didelę drobę. Be to, dažniausiai tapo su aliejiniais dažais, pastele, o šį kartą išbandė akrilą.
L. Dailidėnienės teigimu, tokie plenerai kūrėjams būtini. „Kai užsidarai kambary, „iš savęs“ labai sunku kurti. O čia viena kitai patarėme. Buvo labai produktyvus seminaras. Tikiuosi, kad visos liko patenkintos“, – įspūdžiais dalijasi dailininkė. Jos teigimu, ne mažiau nei tapyba džiugino ir bendravimas. „Labai svarbu ir pokalbiai po darbų, dainavimas dirbant, viena kitos palaikymas... “ – prisimena tautodailininkė.
Pasak L. Dailidėnienės, ypač naudingas buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko apsilankymas. Jis kiekvieną darbą apibūdino, pasidalijo mintimis apie tapybos techniką – šiuos dalykus galima kartoti ir kartoti, kiekvieną kartą vis ką nors naujo sužinai. L. Dailidėnienė džiaugiasi, kad J. Rudzinskas jos darbą pagyrė – esą naktį paišyti sunku, bet jai pavyko.
Uteniškė Birutė Valiukienė piešė senojo kaimo realijas.
Turininga bendrystė
Uteniškė Regina Eidžiulienė taip pat tapė Jonines. Jos teigimu, tai labai graži gamtos, o ir žmogaus, virsmo šventė, kurioje persipina ir pagoniškos, ir katalikiškos tradicijos.
R. Eidžiulienė sako daug dalyvavusi Joninių šventėse, tad norėjo perteikti jos dvasią. Paveiksle turėjo būti ir tautinis drabužis, ir armonika, be kurios neįsivaizduojama ši šventė, ir vainikai. Moteris pirmą kartą išdrįso tapyti žmones – paprastai piešia peizažus, natiurmortus. „Man seminaras buvo naudingas ne tiek kaip tapytojai. Susirenkame neįgalieji, turintys panašių bėdų, problemų, esame artimi, pasikalbame. 5 dienos buvo labai turtingos bendryste, o ir didelius darbus visos padarė“, – prisimena moteris.
R. Eidžiulienė – mokytoja. Kai dėl negalios nebegalėjo dirbti, tapyba jai labai padėjo saviraiškai. „Kur einu, ką pamatau, vis stebiu. Atrodo, kol nenutapai, negali ramiai gyventi. Va ir dabar grįžau iš lauko – tokie gražūs šermukšniai“, – dalijasi mintimis tautodailininkė.
Laukia parodos
Uteniškė Birutė Valiukienė taip pat ne pirmus metus dalyvauja pleneruose. Ir Inturkėje jai labai patiko. „Čia labai gerai jaučiuosi: gera aura, visi mes vienodi, vienas kitą palaikome. Tikrai atsigavau“, – pasakoja moteris.
B. Valiukienė sako, kad plenerui ruošėsi iš anksto – tema buvo duota, tad apgalvojo, kad nori pavaizduoti derliaus pabaigtuves. Jos sukurtame paveiksle – rugiai, linai, laukas. Pabaigtuves išduoda į sieną atremtas grėblys ir dalgis, dvi moterys, taisančios gubas. „Mėgstu senas sodybas: karpytos užuolaidėlės, pelargonijos ant lango, raštuotos marškos, rankšluosčiai. Senobiškai taip“, - sako moteris.
Įdomi buvo ir edukacinė programa „Karalienės Bonos Sforcos legenda atgyja“. Seminaro dalyvės ne tik sužinojo apie garsios moters ryšį su Inturke, bet ir pasivaišino pačių pagamintais senoviniais patiekalais. Pasak moterų, tai buvo gera proga nors trumpam atsitraukti nuo tapybos – juk kai atsisėdi prie molberto, norisi daugiau padaryti. 5 dienos prabėgo nepastebimai – norint baigti darbus reikėjo įtemptai dirbti.
Dabar seminaro dalyviai laukia parodos, kuri bus surengta Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje. „Labai noriu, kad paroda įvyktų, gal susitiksime dar kartą“, – mintimis dalijasi B. Valiukienė. „Norėtųsi, kad paroda pakeliautų, kad daugiau žmonių ją pamatytų“, - pritaria ir L. Dailidėnienė.
Aurelija VILUCKYTĖ
