Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Lik sveika
Lik sveika, vasarėle, ruduo
Patyliukais jau dilgina širdį
Ir srovus Žvygupėlio vanduo
Rudens žingsnių artėjimą girdi.
Jis nutilusio paukščio giesmėj,
Tuščio lizdo nuogoj realybėj,
Seno gluosnio vėsioj paunksmėj,
Nužydėjusių pievų tuštybėj...
Lik sveika, vasarėle, ruduo
Šiurkščiai žnaibo basas mano kojas,
O žvitrus Žvygupėlio vanduo
Garma, prunkščia, net karčiai kilojas...
***
Kai rugsėjis, lyg dobilo žiedą
Supa kaitrų plakimą širdies,
Kai gyvenimas ašara rieda
Ir tyla amžina, kai meldies.
Kai marguoja jurginai prie vartų,
Lyg paglostyti vaiko delnų,
Aš likimą – tą juodbėrį nartų
Dar pagirdysiu posmais dainų.
Te rugsėjis kaip dobilo žiedą
Supa viltį, nes kas mes be jos?
Kai gyvenimas ašara rieda
Ant voratinklio šilko gijos...
***
Ak, tas bobų vasaros gražumas!
Tas purus lengvumas debesų!
Tas neišmatuojamas gilumas
Ir dangaus, ir tolumų visų...
Ir gailus žydėjimas jurginų,
Kai žinai, kad jau nebeilgai...
Ir kvepėjimas bulvinių blynų,
Kai nušvinta sutemoj langai.
Ir ta bobų vasaros ramybė,
Susitaikymo dermė tyki.
Ta mažos žmogaus širdies stiprybė
Ašarą nuspalvinus aky...
Po gimtinės dangumi
Melsvas kaspinėlis upės,
Gluosnių garbiniai žili,
Eglių kuorais apsisupęs
Rausvas stogas pakely.
Sielos amžina jaunystė,
Tobulumo ilgesys.
Laisvė augti, bręsti, klysti –
Kas atleis, kas išklausys?
Ar dar grįšim, ar sugrįšim,
Laukiami – nelaukiami?..
Rymo senas kaimo kryžius
Po gimtinės dangumi...
