(iš ciklo „Juzefos rūpesčiai“)
Bėga, skuba, verčiasi per galvą rugsėjo dienos. Kiek sutrumpėjusios, bet dosnios lietaus tarsi pratęsia rugpjūčio gerą darbą: laisto ištroškusią žemę. Aksominės naktys keri žvaigždžių lietumi. Šalnų nei kvapo, žolė vis dar už katę didesnė, akį džiugina gėlių spalvos, medžiai ir tie žali, sunku įžvelgti geltoną lapelį. Ir žmogus pamąstai, kad vasara nenori išeiti, tad pagirdė rudenį apynių nuoviru ir užmigdė. Vakarai kvepia vystančiais lapais, išarta žeme, bet viską užgožia stiprus grybų kvapas. Miškas atveria savo lobių skrynią. O žmonės tarsi karštligės apimti tempia grybus, skaičiuoja baravykus, lyg atsigriebdami už sausrą.
„Ir kada jie tą miško gerą nuvalys, išvirs ar kitaip paruoš atsargai, – ryte stebisi Juzefa, akimis palydėdama iš miško išvažiuojančią ar ne trečią mašiną. – Nejau naktį grybavo?“ Ji Algio sugrybautus džiovina. Pagalvojus apie raugintus kopūstus, ištroškintus svieste su džiovintais baravykais, šalia – pačios užauginta bulvikė, net seilė nutįsta. Stengiasi žemelė, visokio gero dovanoja žmoneliams, reikia tik pakrutėti, surinkti Dievo dovanas ir ramiai laukti šalnų.
Juzė patupinėja po kiemą, pakalbina sargį ir tipena vidun. Susvaigsta galva, kažko keistai jaučiasi. Užmeta akį į kalendorių, taigi pilnatis, kaip ji pamiršo. Na, kas gerai jaučiasi per pilnatį? Ir dar jos metuose. Gal per daug nervinosi? Gi tas glušas Jurgis buvo rimtai išgąsdinęs. Atsirado jaunikis, visų pajuokiamas vaikšto iš vienos našlės kiemo į kitą. Pikti liežuviai plaka, kad nori dykai pasivaišinti, matę jo knygutę su moterų vardais. Juzė šypteli prisiminusi, kiek Joninių vaišių tilpo į Jurgio skilvį. Ne veltui kaime pravardžiuojamas kupranugariu. „Nežinomi, Viešpatie, tavo keliai, – atsidūsta senoji, – laiku kaimynas grįžo. Aš dabar – ponia: savaitę plušo Algelis, kol išravėjo, išpureno ir susodino kas priklauso. Kad ir vėlai sodino, viskas spėjo užaugti, tik mėlynosios bulvikės dar žemelėje. Auga, bus kaime didžiausios. Spėjo ir trešnes nuskinti. Ale ką pasakysi, – stebisi, – nė vienas paukštis nelietė uogų, tarsi žinotų, kad apsauga sugrįžo.“
Jai neramu dėl žemės. Norėjo padovanoti Algiui, bet tas – nė iš tolo. Juzė papurto galvą ir užsimerkia: „Kas esmi žmogus be žemės? Ubagas, ne tiek turtine, kiek dvasine prasme. Nes žemė – tai šaknys, pririšančios žmogų prie vietos. O be šaknų nuvysi lyg lapas be šakos. Visi mes iš kaimo atėję, nuo žemės. Jeigu ne patys, tai seneliai, proseneliai.“
Kiek kalbino, prašė kaimyną: jai bus ramu žinant, kad žemė patikimose rankose, nesutiko. Girdi, yra anūkai, proanūkiai. Kaip jie nuspręs, taip ir bus. Betgi jie už jūrų marių gyvena, jau ar ne šešeri metai praėjo, kada buvo atvykę. Ir nekalba lietuviškai, gerai, kad nors supranta. Tačiau Algis viską nuleido juokais: kas, kad toli gyvena, dabar kiti laikai, per tą gudrų įtaisą gali ir pasikalbėti, ir kalbantį žmogų matai.
Juzė atsidūsta, pasiruoš arbatos – ima saują džiovintų liepžiedžių, pauosto ir užsimerkia, mena: „Maži būdami plėšėm liepų pumpurus ir skaniai valgėm.“ O šią vasarą, suviliota žydinčių liepų kvapo, vakarop nušlepsėjo į palaukę. Leidosi saulė, ji stovėjo po liepa, visas pasaulis kvepėjo tarsi šalia kabotų angelų debesėlis. Pakėlė akis į viršūnę ir apstulbo: prieš jos akis plaukė tūkstančiai auksinių bitučių – krito žiedadulkės. Gaubiama auksinio šydo pati jautėsi tarsi didžiulė kamanė, prisišliejusi prie kamieno, rodėsi, suplasnotų rankomis ir pakiltų aukštyn į rožinius debesis ir...
Užverda vanduo, Juzefa užpila liepukus ir, pajutusi keistą nuovargį, sėdėdama prisnūsta. Atsitoki taip pat staiga, kaip ir užmigo. Pajuda, ak kairioji ranka visa nutirpusi ir skauda. Tas skausmingas tirpulys apima širdį ir verčia atsargiai įkvėpti. Nejau nugulėjo ranką? Ir dar taip stipriai. Atsargiai prisitraukia puodelį arbatos ir nustemba, kad ji karšta. Tai ji nemiegojo, o... Žiema, Juzele, tave jau užklupo žiema. Atrodo, užmigtum ir... Atmintis nukelia į tolimus metus, kada dirbant kolūkyje prie šieno panašiai skaudėjo. Kaimynė, Algio močiutė, pagelbėjo tabletėmis ir valerijonu. Per savaitę ir pagijo. Bet tada sunkiai dirbo lauko brigadoje ir namuose buvo pilnos rankos darbo. O dabar ji ponia, tad iš kur tas tirpulys? „Ne jauniklė esi, ko norėti tokių metų“, – ramina save.
Juzė neskubėdama išgeria arbatą. Stojasi eiti, bet vėl susvaigsta galva, nudiegia širdį, išsigandusi laukia naujų dieglių, nesulaukusi atsargiai nušlepsi į miegamąjį ir gulasi lovon. Netrukus ir užmiega. Sapne regi dviejų angelų kovą: juodojo ir sidabro rūbais tviskančio. Jų rankose blyksi peiliai, jie juda tarsi lėlės teatre. Pasigirsta griaustinis, pasipila lietus ir angelai išnyksta. Popiečiu pramerkia akis ir pažvelgusi į laikrodį pasibaisi: šitiek miegota! Pajudina ranką, petį – neskauda ir širdies neduria.
Prisiminusi, kad žadėjo Algelį palepinti kugeliu, ritasi iš lovos, apsiprausia šaltu vandeniu ir tapsi į virtuvę. Reikia sutarkuoti bulvikes. Ak, mena, tos mėlynos, kurios dar vieši žemelėje, Algelis kalbėjo, labai tinkančios tarkiams. Tad laukia žygis į daržą. Nusitveria krepšelį, kastuvėlį, bijo, kad nepakels sunkių šakių, eina tarpuvagiu. Nusistebi, kad kol miegojo lietaus apsilankyta. Koja staiga paslysta, išmuša prakaitas, ranka vėl pradeda tirpti, reikia paskubėti. Pasikas, patarkuos, o rytoj aplankys daktarus – nusprendžia.
Senoji kiek per greitai pasilenkia prie kero, aštri strėlė smeigia ir perveria širdį. Dar. Ir dar viena. Juzefa sušunka iš skausmo ir griebiasi už krūtinės, bet kojos, tarsi skudurinės, nebeatlaiko ir ji susmukusi parpuola veidu į žemę. Prieš akis plaukia raudoni gaisai, galvoje girdisi balsas, netoliese loja šuo. Bando pakelti galvą, dešinė ranka mėšlungiškai graibo žemę, mėgina atsiremti kojomis, bet paskutinė strėlė perveria kiaurai ir paskui ji nieko nebejaučia...
Algis ją suranda jau nurimusią. Juzelė guli nepatogiai susirietusi, priekin ištiesusi dešinę ranką. Veidas išduoda, kad kentė didelį skausmą. Lūpos žemėtos, tarsi paskutinį kartą atsisveikino su taip numylėta žeme...
Vakaras it ramybę kloja tamsias drobes ant kiemų, daržų, laukų. Kloja ir ant negausių kaimelio gyventojų širdžių. Jų mintyse – Juzefa. Ji jau keliauja keleliu, kuris niekada neparveda namo. „Kur ji dabar? Kurioje stotelėje“, – mintija žmonės. Danguje užsidega tūkstančiai sidabrinių akelių. Kaimelio tylą sudrumsčia sielvartingas šuns kauksmas, sklindantis iš Juzefos kiemo. Tai Sargis aprauda savo šeimininkę. Šuns rauda netyla. Algis palieka nebaigtus darbus, eina pas jį ir atlaisvinęs antkaklį kviečia pas save. Tačiau šuo, nuleidęs galvą, sliūkina prie suolo, stovinčio šalia gėlių pievelės, ir ten susiraito. Čia mėgo sėdėti Juzelė. Algis eina prie vartelių, atsisuka pažiūrėti – mėnesienos apgaubtoje naktyje jam pasivaidena ant suolelio sėdintis moters šešėlis ir prie jos kojų susiraitęs šuo. Vyras tyliai uždaro vartelius.
Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava
