* * *
Aušo rytas. Paukščiai budino saulę, bet ji dar nenorėjo kilti – laukė, kad žemė nusimestų balzganą nakties apdarą. Vasara riedėjo į pakalnę, todėl rytai būdavo ūkanoti, vėjyje draikėsi voratinklių gijos. Anksti pakirdusi Akvilė sėdėjo balkone ir stebėjo, kaip tirpsta rūkas ir pro medžių šakas rausvais spinduliais skverbiasi saulė. Žemėn krito vaiskūs perregimi spinduliai. Žydru dangumi lėtai plaukė vienas kitas debesėlis. Linksmai griežė žiogai. Siela prisipildė ramybės ir nostalgiškų vaizdinių.
Vyras dar miegojo, tad ji galėjo pasinerti į prisiminimų jūrą... Žiūrėjo į plaukiančius purius debesų kamuolius, įkvėpdama gaivaus, jau rudeniu kvepiančio oro ir mintimis nukeliavo į jaunystę, į studijų laikus, kai su universiteto draugais vyko į kalnų ir upių apsuptą Armėniją – į sveikatingumo stovyklą. Toje gražioje, svetingoje šalyje susipažino su armėnų kilmės vaikinu. Pamilo, manė, kad vienas kitam yra skirti. Vėliau bendravo laiškais. Po metų Narekas pakvietė Akvilę atvykti susipažinti su tėvais ir seserimis. Jo tėvas buvo kategoriškai nusiteikęs prieš vedybas su kitataute. Net ir Dievas nebūtų galėjęs paaiškinti, kas dėjosi jos sieloje. Į gimtinę Akvilė sugrįžo viena. Jai dar ilgai sapnavosi nuostabaus grožio gamtos apsupta Armėnija, gyventojų svetingumas, krikščionybės paminklai, tautos simbolis legendinis Ararato kalnas ir jis – tamsaus gymio vaikinas Narekas.
Po kelerių metų susipažino su dabartiniu vyru iš Sibiro platybių, ištekėjo. Bėgo dienos ir metai: užaugo vaikai, baigė mokslus, sukūrė šeimas. Akvilė darniai ir ramiai gyveno su vyru.
„Visa tai buvo prieš daugelį metų, bet protas vėl grįžta atgal: atrodo, taip neseniai viskas įvyko, lyg ranka galėtum pasiekti. Kodėl meilė, uždegusi širdis, palieka jas degti atskirai?“ – svarstė ji.
Prieš keletą metų Akvilė dalyvavo Kernavėje vykusioje konferencijoje, kurioje susipažino su iš Armėnijos atvykusia profesore. Išsikalbėjo. Paaiškėjo, kad ji pažinojo Nareko seserį. Sužinojo, kad jis vedė tėvo išrinktą armėnų tautybės moterį, užaugino vaikus. Akvilė užrašė savo elektroninio pašto adresą ir paprašė, kad profesorė jį perduotų buvusio mylimojo seseriai.
Po kelių mėnesių ji gavo elektroninį laišką, kuriame Narekas rašė apie savo gyvenimą, vaikus ir anūkus, pasiskundė dėl ligų. Jiedu susirašinėjo dar metus. Akvilei atrodė, kad jo laiškai – tarsi seno bambeklio, besiskundžiančio įvairiomis ligomis ir kitomis bėdomis. Taip ir parašė Narekui, bet atsakymo nesulaukė... Gal įsižeidė, kad buvo nesuprastas, neužjaustas... Gal abu suprato, kad ne laikas gręžiotis į praeitį... Gal žmogus tik vieną kartą gyvenime patiria tikrą meilę...
Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Akvilė grįžo iš savo prisiminimų rūmų ir nuėjo ruošti pusryčių.
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
