Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Iškuždėkim aušros kibirkštėlę
Gelsvą nerimą rudenys barsto –
Aš lyg smilga prie kelio glaudžiuos,
Ir laukimas be galo apkarsta –
Spurda lapas, nuvytęs delnuos.
Nuskaidrėję vaivorykštės spalvos
Tiltais driekias danguj po lietaus.
Ilgesy susivijusios rankos
Rudenėjantį virpulį jaus.
Išsiliejusią viltį surinksime vėlei –
Tarp svajonių paklydę drugiai...
Ar jauti, kaip į širdį lyg gėlę
Krinta saulės linksmi spinduliai.
Mūs klevai, raudoniu susivėlę,
Bėga saulės sulytais takais.
Iškuždėkim aušros kibirkštėlę,
Kol gyvenimo rudenys leis.
Nesuverptas laikas
Laiko pirštai tau veidą išskobė –
Liko meniški jo raižiniai.
Susiliejusių įgriovų klostėj
Saulės ašaros žvelgia smigiai.
Čiulbesy vakarai suliepsnoja
Ir delčios šypsena šuliny...
Tu kvapniausių žiedų bičių rojuj
Svajones laiko siūlais verpi...
Metai kamuolį suka ir suka,
Dienos karpo sekundes žvitrias.
Lyg pašėlęs išdykęs berniukas
Išbraidai visas laiko upes...
Ir tegul veidą meniškai raižo,
Brėžia potėpius meilės spalvom.
Lieka marios nesuverpto laiko
Išsipildyt svajonėm lakiom...
Rašykime kartu...
Neliko ant širdies
Nei įbrėžimų, nudegimų,
Tik ryto, vakaro gaivi vėsa,
Likimo pirštų paliesta...
Vilty ir išverkta,
Ir išsupta, šypsojosi
Ritmingai skambanti tyla...
Daugiau, širdie, nepasiklysk –
Lange tau šviesiu spingsule...
Jei pasiklysi – būtinai sugrįžk...
Ranką tiesiu – eime drauge!..
Gyvenimas kas dieną lauks laiškų –
Rašykim juos, širdie, kartu!
