* * *
Vasarą dažnokai vykstame į vyro gimtinę aplankyti artimųjų kapų. Sodybos jau seniai nebėra, žaliuoja javų laukai. Bet vyras vis dar bando apytikriai nustatyti vietą, kur ji stovėjo. Prisiminimai gyvi, brangūs, kaip ir ten gyvenusių žmonių atminimas.
Sunkiai gyveno šeima, du seneliai ir vieniša moteris su vaikais. Dar ir našlaite tapusią sesers dukrą augino. Kaimo darbai nelaukia, reikalauja nemažai jėgų ir atsidavimo, todėl su dėkingumu ir meile prisimena artimiausius kaimynus, mini juos geru žodžiu ir kuo dažniau stengiasi aplankyti vieną iš jų – dėdę Antaną.
Giminystės ryšiai jų nesieja, tačiau juk daug kas sako, kad geras kaimynas už tikrą giminę svarbesnis.
Ši šeima savų vaikų neturėjo. Antanas vis taikėsi kiek galėdamas pagelbėti vyriškuose darbuose, jo žmona Onutė labai mylėjo vaikus, tad mielai pavaišindavo sviestu aptepta duonos rieke ar namuose keptais karštais pyragėliais. Nelikdavo skolinga ir vyro šeima. Mama padėdavo kaimynei daržus nuravėti, paaugę vaikai taip pat stengėsi būti naudingi.
Dabar gi vyras vykdamas senuko aplankyti visada nuperka duonos, o manęs prašo iškepti naminio pyrago. Antanas niekuo nesiskundžia ir neprašo. Žmonai mirus gyvena vienas, pensiją gauna ir sako, kad jam visko užtenka. Bet parduotuvė gana toli, nelengva ją senam žmogui pasiekti. Lauktuves priima noriai, nors visada pasiūlo už jas sumokėti.
Aišku, atsisakome priimti pinigus, juk ne to čia atvažiavome. Žmonai mirus gyvena vienas, artimų giminių neturi. Tiesa, yra du sūnėnai, mirusios sesers vaikai, bet jie gyvena toli, aplanko retai, su kaimynais mažai bendrauja, nameliai skurdūs, gyvulių seniai nebelaiko, tik kelias vištas, kiek leidžia sveikata, sodelį ir nedidelį daržiuką stengiasi prižiūrėti. Kaip pats sako, nedaug jam ir tereikia.
Po kiemą laksto net trys šunys. Nuo didžiausio vilkšunio iki mažo, anot jo, kišeninio kiemsargiuko. Ir loja skirtingais balsais. Žinoma, nedaug kas čia lankosi, taigi tikriausiai taip būna nedažnai.
Vyras čia jaučiasi kaip namie, tad tuojau susiranda darbo. Apipjauną žolę aplink sodą ir šalia keliuko, vedančio į sodybą, aš pašluoju kiemelį. Į vidų nekviečia, gal gėdijasi savo viengungiškos netvarkos. Pasiūlo serbentų ar agrastų, rudenį – obuolių. Turime vaisių ir uogų, bet žinodama, kad siūlo nuoširdžiai, kartais šiek tiek paimu.
Glostau prie kojų besiglaudžiančio šuniuko galvą ir klausiu, ar tikrai jam reikia visų trijų. Tuoj pat suprantu, kad mano klausimas ne vietoje. Juk jau turi, tai, matyt, ir reikia. Žinau ir visų atsiradimo istorijas. Didysis Juodis – buvusio kaimyno. Kai senuką į miestą išsivežė sūnus, o šuns neturėjo kur dėti, Antanas parsivedė namo. Rudis – pamestinukas, matyt, kažkieno pamestas pakely, priglaustas nuo praeito rudens. O mažąjį sargiuką atvežė sūnėnas. Kažkada nupirko jį savo sūnui. Tačiau vaikas ne itin šunimi domėjosi, paskui ir visai jam nusibodo, tad atvežė dėdei ir paliko.
Vyras neša dalgį į pašiūrę, o iš ten paėmęs grėblį įteikia man. Pats, pasiėmęs plaktuką, nueina vartelių link. Matyt, ten kažką reikia pataisyti. Mačiau, vinių iš namų atsivežė. Sugriebiu žolę ir sukraunu į krūvelę sodo gale. Gera čia pabūti. Tylu. Vienkiemį iš visų pusių supa dirbami laukai. O ir miškas netoli, čiulba paukščiai, iki kelio toloka – nei dulkių, nei mašinų triukšmo beveik negirdėti. Vasarą gerai, o žiemą, ypač kai sniego daug, gali pasijusti visai nuo pasaulio atskirtas.
Grįžtu į kiemą ir matau vyrus besikalbančius. Neskubu prie jų, sustoju prie margų papurgalvių jurginų. Jie mano pasodinti. Jau daug metų lankausi šioje sodyboje, o taip pasielgiau tik pirmą kartą. Nežinau, neišdrįsau ar nesusipratau. Kol buvo gyva teta Marytė, to ir nereikėjo. Ji pati juos augino. Gėlių čia netrūko.
Praeitą vasarą, kai dėdė Antanas lankėsi pas gydytojus, buvo trumpam apsistojęs mūsų namuose. Giminių nei draugų jis čia neturi, tad pakvietėme į svečius.
Vieną vakarą, paglostęs didžiulį mano jurgino žiedą, tarstelėjo, kad jo Marytė labai mėgo gėles. Tada ir šovė galvon mintis tai padaryti. Kai apie tai pasakiau vyriui, šis nepritarė:
– Neprisigalvok, jam tikrai to nereikia.
Žinau vyro požiūrį į gėles. Tačiau šį kartą nenusileidau. Parinkau du nemažus kerus ir kai pavasarį važiavome į kapines, slapčia įsidėjau į bagažinę. O nuvykus į svečius, beliko tik pasodinti. Vyras prieštaravo, bet šeimininkas kastuvą atnešė...
Dabar džiaugiuosi, kad taip pasielgiau. Matyti, kad jie čia reikalingi. Palaistyti, pririšti prie kuolelių, kad vėjas neišlaužytų. Gausiai žydi ir puošia seną sodybą.
Einu prie vyrų ir girdžiu, apie ką jie kalbasi. Antanas pasakoja, kad vienas inkilas iš medžio iškritęs, džiaugiasi, kad špokiukai, kaip jis juos vadina, spėjo užaugti ir išskristi. Vyras žada sukalti naują ir vėl įkelti. Tik prašo, kad pats į medį neliptų. Šis tik galvą liūdnai palinguoja...
Laikas bėga gretai, metas jau ir mums ruoštis į kapinaites, o paskui ir į namus. Vyras neša padargus į pašiūrę, o Antanas prieina prie manęs. Deda ranką ant peties, pasižiūri į akis ir tyliai sako:
– Klausei, ar man reikia tų šunų. Atsakysiu gal ir nelabai gražiai. Daug vargo mačiau ir žmonių nemažai pažinti teko, tad juo daugiau jų pažįstu, tuo labiau noriu būti ir bendrauti su šunimis.
Minutėlę mąstau, ką turėčiau atsakyti. Gaila žmogaus. Matyt, tikrai nemažai skriaudų patirta, daug išgyventa.
– Nusiminei? – klausia vėl. – Gal aš neteisingai išsireiškiau. Juk tikrai yra gerų, labai gerų žmonių. Labai myliu sūnėnus ir jų šeimas, gaila tik, kad retai mane aplanko. O ir aš jų namuose nekaip jaučiuosi. Nemokėčiau gyventi užsidaręs bute. Man reikia savo kiemelio, sodelio ir šuniukų juk į miestą nesiveši. Ačiū, aplankėt, pabuvot, žinokit, visada jūsų lauksiu. Ir mano žmonos kapelį tu aptvarkyk. Uždengiau jį, juk taip retai aplankau, žole neapžels, bet truputį nušluoti reikia. Juk aptvarkysi?
– Žinoma, – sakau. – Ir gėlių pamerksiu. Iš namų vežuosi. Ir žvakutę uždegsiu. Tik sveikas būkit, aplankysim.
Su vyru jie apsikabina, lengvai papurto vienas kitą.
– Žiūrėk, mano šaunusis berniukas jau visai žilas, – nelinksmai nusijuokia senukas.
Šypteli ir vyras:
– Aš gi jau irgi senelis.
Kelionė į namus pilna apmąstymų. Jei dėdė Antanas bus gyvas ir sveikas, žinau tik viena: mes dar ne kartą čia atvažiuosim.
Rima DANYLIENĖ
Radviliškis
